Čempioniškas dominavimas lemiamose rungtynėse ir jokių šansų "šeimininkams" (18k Milano fanų 21k talpinančiame Mapei stadione)
Dabar jau galima ir pakalbėt plačiau, nebijant nieko prijinxint
16 nepralaimėtų rungtynių iš eilės (paskutinis pralaimėjimas sausio 17 d.) ir 6 pergalės iš eilės – neblogas būdas užbaigt čempionišką sezoną.
2019 metų spalį buvau vienas tų, kurie nieko nesitikėjo iš Pioli ir manė, kad tai tebus dar viena pavardė ilgam vidutiniokų trenerių sąraše, kurie per paskutinius kelerius metus neišdirbo nė pilno sezono. Belieka pasidžiaugt taip stipriai klydus ir atsiprašyt Stefano. Sugebėjo ne tik su vadovybe kartu surinkti rimtą komandą, bet ją ir užsiauginti iki Scudetto ahead of schedule. Po paskyrimo Maldini buvo užsiminęs, kad vienas svarbiausių bruožų, nulėmusių Pioli pasirinkimą, buvo jo žmogiškosios savybės ir gebėjimas dirbt su žaidėjų psichologija, kad ir kaip banaliai tai skambėtų. Kur beklausi – visi su juo dirbę žmonės atsiliepdavo labai pozityviai, o iš Violos laikų daugelis tvirtino, jog jis buvo tas žmogus, kuris sugebėjo komandą psichologiškai pastatyti ant kojų po Astori mirties. Kad atitiko kirvis kotą ir žaidėjai gavo trenerį už kurį norėjo kovot buvo galima įsitikinti prisiminus antrąją debiutinio sezono pusę – Gazidis visiems už nugaros sukerta rankom su Ralf Rangnick, tai, žinoma, nuteka į spaudą, Bobanas interviu GdS Ivaną išdeda į šuns dienas, pastarasis kroatą kitą dieną išsikviečia ant kilimėlio ir atleidžia, komanda mobilizuojasi ir sezono pabaigoj per paskutines 12 rungtynių kala 30 taškų iš 36 galimų ir visais kitais įmanomais būdais signalizuoja, kad naujas treneris nelaukiamas, o Gazidžiui belieka tyliai rūkyt kamputy ir bandyt užglaistyt susidariusią situaciją. Kažkas iš žaidėjų vėliau vienam interviu buvo užsiminęs, kad komandos rūbinėje spaudoje vis minimas vokietis buvo tapęs vos ne priešu numeris 1, nors realiai iš žaidėjų jo niekas net nepažinojo ir kažkokių objektyvių priežasčių laikyt pykčio neturėjo
O Pioli gautu šansu naudojosi puikiai bei išliko toks pat humble net ir pradėjus piltis žiniasklaidos ir (italų) futbolo pasaulio pagyroms. Per visą šį laiką nė karto nesiskundė nė vienu transferų langu ir net kai žiniasklaida bandydavo patempt už liežuvio po iš pažiūros nuviliančio transferų lango, dėkodavo vadovybei už nuveiktus darbus ir girdavo savo turimus žaidėjus, o treniruotėse ir rungtynėse visada liko ištikimas savo idėjoms net ir pagrindinius žaidėjus šienaujant traumoms. Dar sakyčiau šiam sezone pagerino situaciją ir su keitimais rungtynių metu – ir timingo atžvilgiu, ir impacto atžvilgiu. 4 iš paskutinių 5 rungtynių iki Sassoulo bent vienas po keitimo pasirodęs žaidėjas mušė įvartį ar/ir asistavo. Ir taip patyliukais per šiuos kiek daugiau nei 2,5 metų Pioli susirinko 1.97 taško per rungtynes vidurkį, kuriuo dabar nusileidžia tik Fabio Capello (2.02) ir lenkia tokias klubo legendas kaip Nereo Rocco (1.95), Arrigo Sacchi (1.95) ir Carlo Ancelotti (1.94). Vienas didžiausių misterio nuopelnų, kad užaugino komandą, mylinčią big matchus. Jau praeitą sezoną komanda buvo antra pagal iškovotus taškus žaidžiant prieš kitas big 7 komandas, nusileisdama tik Contes Interui, o šiemet užtikrintai paimta pirma vieta: per 14 rungtynių (šiemet būtų nusikaltimas prie
byg klabų neįtraukti kartelę gerokai pakėlusios Fiorentinos) 9 pergalės, 3 lygiosios ir tik 2 pralaimėjimai, 30 iš 42 galimų taškų arba 2.14 taško per rungtynes.
Tęsiant atsiprašymų vakarą ir žvelgiant į žaidėjus, pirmiausia derėtų dedikuoti oficialų atsiprašymo žodį Leao atžvilgiu. Pats prieš sezoną jį jau buvau nurašęs kaip dar vieną Niangą, manydamas, kad talento maksimizavimui neužteks nei smegenų, nei sunkaus darbo, bet belieka pripažinti, jog didžiai klydau. Šiam sezone ir ypač šiais kalendoriniais metais pakėlė savo žaidimą į naują lygį – sustiprėjo psichologiškai, pagerino sprendimų priėmimą ir end product in general, taip tapdamas bene svarbiausiu žmogumi paskutiniame aikštės trečdaly. Varžovų siaubas tranzicijoj ir dvikovose 1x1, iš esmės dabar jau kurį laiką priešininkai vengdavo palikt savo gynėjus situacijose 1x1 prieš Leao ir turėdavo dedikuot papildomų žmonių pagalbai. Simboliška, kad portugalas tapo pirmuoju dviženklę įvarčių ribą pasiekusiu žaidėju komandoje šiame sezone ir vieninteliu dviženklininku įvarčių ir asistų grafose (Serie A 11 įvarčių ir 10 asistų, 14 ir 12 pridėjus ČL ir taurę). Ne vieną kartą gelbėjo subines (ir taškus) savo įvarčiais ir neretai klampiose rungtynėse puolime trūkstant kreatyvo žaidimo planas transformuodavosi į „duokit kamuolį Leao -> Leao pajungia individualius sugebėjimus -> profit“.
Kalbant apie šiame sezone puolime neretai aplankiusius erekcijos sutrikimus, kurie dažnai buvo gydomi Leao ar kitų individualiu meistriškumu, verta paminėti, kad realiai komanda didžiąją sezono dalį vertėsi be tikro quality 10 numerio, kas šį pasiekimą daro dar įspūdingesniu. Sezonas buvo pradėtas su Brahim Diaz šioje pozicijoje ir didelėm viltim ant jo nedidelių pečių ir pradžia buvo daug žadanti – per pirmas 9 sezono rungtynes (lyga + ČL) 4 įvarčiai ir 2 asistai, bet tada jaunuolis pasigavo covidą. Ir jeigu žmogus Brahim Diaz šia liga prasirgo ir gyvena toliau, tai futbolistas Brahim Diaz, regis, iškeliavo anapilin, nes po mėnesio praleisto dėl covido sugrįžo kaip visai kitas žaidėjas ir nuo pat lapkričio mėnesio išlaikė tragišką formą, ką puikiai simblizuoja ir per visas likusias 30+ rungtynių tesukrapštyti 2 asistais ir 0 įvarčių. Per tiek laiko Pioli spėjo išbandyti įvairiausias opcijas ir variacijas, bet išganingo sprendimo taip ir nerado, todėl neretai tikro kūrėjo nebuvimas pasijausdavo, ypač susidūrus su rimtesnėm ir labiau disciplinuotom gynybom. Čia prie to pačio galima paminėt, kad padėties negerino ir tas faktas, jog didžiąją sezono dalį pagrindiniu puolėju buvo Giroud. O jei tiksliau, tai Olivjė neretai būdavo vienintelis available puolėjas. Tik nesupraskit manęs klaidingai, Giroud daug prisidėjo prie šio sėkmingo sezone, čia labiau apeliuoju į tai, kad komandoj kovojančioj dėl Scudetto ir žaidžiančioj ČL, Giroud neturėtų būti bene vienintelis žmogus į tokią svarbią poziciją. Zlatkos amžius rimtai atsiliepė jo availability, o ir kartais toje pozicijoje žaidžiantis Rebičius irgi buvo pjaunamas traumų. Ir, žinoma, surprise surprise, visą savo trumpą karjerą traumų kamuotas didysis talentas Pietro Pellegri atvykęs į Milaną... buvo kamuojamas traumų. Ir davė tiek naudos, kad vieno sezono nuomą užbaigė pusmečiu anksčiau.
Aikštės viduryje, kaip ir tikėtasi prieš sezoną, per dvi pozicijas realiai atarė trys žaidėjai: Tonali, Bennacer ir Kessie. Laimei pavyko apsieiti be rimtesnių traumų. Tonali apturėjo proveržio sezoną ir tapo svarbiausiu žmogum aikštės vidury, taip užcementuodamas savo kaip kulto herojaus vietą. Sandro buvo mylimas jau nuo pat atvykimo, nes:
a) Milanista nuo mažens – check;
b) vienas perspektyviusių savo kartos italų – check.
O po pirmojo shaky sezono, žaidimą kilstelėjo į naują lygį ir šiemet serviravo big dick sezoną. Prieš porą savaičių rungtynės su Hellas Verona buvo puikus pavyzdys kaip ne tik bosina aikštės viduryje, bet ir puikiai pasijungia į atakas, kai kas nors (šiuo atveju Kruničius) nusileidžia žemiau pasaugot jo zonų. Bennacer pagaliau apturėjo sezoną be tų įkyriu smulkių traumų, kas leido išlaikyt stabiliai gerą žaidimo lygį visą sezoną. Tuo tarpu Kessie, kaip ir buvo galima tikėtis, atžaidė sezoną kaip žmogus, kurio kontraktas baigiasi vasarą. Destinacija paaiškėjo ganėtinai anksti, tad daug meilės iš fanų sezono eigoje nesulaukė ir pristatymo metu beveik visada buvo nušvilpiamas. Čia prieš pasirodant „žaidėjų teisių“ gynėjams vertėtų paminėti, kad pagrindinis fanų beefas dėl sutarties nepratęsimo buvo tai, kad aną vasarą buvo apsiskelbęs, kad sutartį pratęs – su DKK dalyvaudamas olimpinėse davė intervą, berods, GdS, kur paporino kažką along the lines (tingiu pilnos citatos ieškot) „viskas čia ok su tuo kontrakto pratęsimu, pasibaigs olimpinės, grįšiu į Milaną ir pasirašysiu naują sutartį, ir žaisiu daug metų“. Visai netrukus pradėjo rodytis pirmi gandai apie paskutiniu metu visus laisvus agentus superkančio (daugiau nei) klubo susidomėjimą, tad po olimpinių parvažiavus į Milaną paaiškėjo, jog yra rimtas parkerių ir tušinukų deficitas, kuris, panašu, niekada ir nepasibaigė. Bet kaip sakė vienas šiuolaikinis filosofas – it yz what it yyyyz. Po tokio sezono finišo turbūt bus daug lengviau išleist ir nelaikyt nuoskaudų, sėkmės jam. Kaip bebūtų, 5 metai ir 223 rungtynės su Milano marškinėliais. Tuo pačiu jo išėjimas turi ir kitą simbolinę reikšmę – Kessie buvo paskutinis likęs žaidėjas iš siautulingosios kiniečių ir Fassobelli vasaros 2017 metais. Bakayoko savo ruožtu prasėdėjo ant bankės didžiąją sezono dalį ir antroj sezono pusėj beveik išvis nežaidė. Pasirodo nuomos sutarty buvo įtraukta sąlyga, kuri pasiekus tam tikrą sužaistų rungtynių skaičių padarytų išpirkimą privalomu.
Gynybos linijoj daug gražių žodžių nusipelno Tomori – aukščiausiu lygiu cementavo gynybą visą sezoną ir jei jau po tos pusės sezono nuomos '21 pradžioje buvo aišku, kad būtina anglą išpirkt, tai šis sezonas tik dar labiau įrodė, koks bargain buvo tie 28 milijonai atseikėti vasarą. Kai gruodžio pradžioje Kjaer nusitraukė kelio raiščius turbūt nedaug kas tikėjosi, kad komandos gynyba nesugrius, bet vienas žmogus dėjo didelį žingsnį į priekį – Kalulu. Nors jo primary pozicija buvo RB ir anksčiau CB žaisdavo tik iš bėdos, bet tai bėdai atėjus prancūzo talentai atsiskleidė visu gražumu. Dar viso labo 21 metų jauniklis sugebėjo suformuot puikų tandemą su Tomori ir pasodint Romagnoli ant suolo visai antrai sezono pusei. Greitis, sprendimų priėmimas, fiziniai duomenys ir jam, aišku, nepamaišo ir tai, kad iki šiol dažniausiai žaisdavęs krašte yra visai neblogai susidraugavęs su kamuoliu. Ir žinoma, prie joint geriausios gynybos lygoj nežmoniškai prisidėjo Maignan. Fantastiškas transferas, nelabai yra ką daugiau pasakyt – geriausias vartininkas lygoj by far, užsitikrinęs daugiausiai clean sheetų Serie A buvo jau po priešpaskutinio turo. Ligue 1 čempionas '21, Serie A čempionas '22. O dar ir geriau kojom žaidžia nei ten kažkoks veikėjas, kurio vietą užėmė...
Jei reiktų rinkti svarbiausią sezono žaidėją, vieno neįvardinčiau turbūt net waterboardinamas, tiesiog vieno išskyrimas atrodytų neteisinga kitų atžvilgiu, nes keli žmonės įnešė labai svarų indėlį, kurį dažnu atveju sudėtinga objektyviai pasvert ir palygint, bet shortlistą sudarytų Leao, Tonali, Tomori ir Maignan.
Kiek ironiška, bet su šiuo Scudetto pasibaigia ir ganėtinai trumpa, bet visai sėkminga Elliot era – pagal spaudos pranešimus pardavimas naujiems savininkams jau as good as done...
