Dar pridėkim Reijnders, kuris žaidžia labai gerą sezoną ir yra kažkas per vidurį tarp anų dviejų - stabilesnis už Leao ir mažiau linkęs į traumas nei Pulisič, tik gal mažiau to mistinio 'world-class' talanto. Jei visi trys sveiki ir aikštėje, bus gerai, bent vienas kažkuris tikrai sužais ir timptels komandos puolimą.
Kas liečia 6 iš eilės pralaimėtus derbius aka Pioli erą, tai pastarasis, su sąlyga kad dirba Saudo Arabijoje, buvo žurnalistų pakalbintas ir viename interviu pats paminėjo, kad tie pralaimėti derbiai prisidėjo prie nuojautos, jog viskas baigta, slėgė kažkiek jį, kitaip tariant buvo pabaigos pradžia.
Už vieną derbio pergalę reikėtų padėkoti Fonsecai, nedaug buvo džiugių momentų, vienas iš jų - pergalė prieš Realą, kitas - būtent derbio pergalė. Fonsecos projektas vertas atskiros temos, koks fake'as buvo nuo pradžių, kokia buvo tragedija ir pats trenerio atleidimas bei komunikacija. Ibra kažkiek jau pripažino klaidas.
Na, o paskutinė derbio pergalė, tai buvo ganėtinai nurauta, kaip ir visa pirma Conceicao darbo savaitė. Sergio diedas kietas, tokie Ibros, Contes vaibai. Viskas prasidėjo nuo trenerio karščiavimo ir neaiškumo, ar pajėgs būti kartu su komanda rungtynių metu, tačiau pajėgė. Paaiškėjo, kad pajėgė taip stipriai, jog, per rungtynių su Juventus pertrauką, nepatenkintas baisiu komandos pasirodymu turėjo tokią kalbą, kad krito vargšas televizorius. Ibra džiaugėsi, kad misteris karščiavo, o tai neaišku kiek būtų prireikę televizorių
Finalo išvakarėse, prieš miegą, komanda vietoj chill gavo dar extra valandą pasižiūrėti filmų apie intero žaidėjus.
Tada, jau po pergalingo Abraham įvarčio ir finalinio švilpuko, nuoširdžios ašaros kartu su savo trenerių štabo nariais, o kiek vėliau ir kraujas iš čiurnos bei nedidelė trauma, nes pergalės šventimas buvo stiprus
Galiausiai, šventimas rūbinėje, šokiai ir cigaras, visai kaip FC Porto laikais. What a wild run 
