Gal. Bet kažin, ar tai pasiteisins, nes Tavares greičio neturi, sunkiai įsivaizduoju jį wing backu.

Aikštėj toliau nieko gero - turim penkių nelaimėtų rungtynių seriją ir rikiuojamės garbingoj aštuntoj vietoj.
Padavė truputį transferų - gynėjai Luka Dumančič (Kroatija) ir Vasilije Radenovič (Juodkalnija) bei į klubą grįžtantis Antalis.
Gynėjai anot transfermarkt abu pirmučiausiai CB, tai dabar toj pozicijoj turim labai daug kiekybės (jau ir taip yra Zahary, Abiam, Basila, Kendyš, Pavilonis) ir belieka tikėtis, kad bent vienas iš šitų dviejų pridės ir kokybės. Kita vertus, tas niekaip nesprendžia problemų LB pozicijoj, kur žaidėją turim vieną ir tą patį nelabai gerą.

Mamičius (Zagrebo Dinamo) savo brolį buvo treneriu pastatęs. Nebūčiau tikras, kad tas klubas labai sektinas pavyzdys aišku.
Pietų IV požiūris šitoj vietoj ne visai teisingas manau, ir vadint internetuose žaidėjų nevykėliais nereikia. Bet kai frustracijos sezone tiek daug, tai ji nori nenori per kurį nors kampą išsilieja nebūtinai labai apgalvotais pareiškimais.

Dainava turėtų išgelbėti nuo iškritimo. Gal dar Riteriai subankrutuos, tai ir pereinamųjų neteks žaist.
Linksmiausia, kad saldžioji porelė problemos kaip ir nemato. Biškį traumos dabar trukdo, o ir šiaip viščiukus rudenį skaičiuosim anot jų.

Šitas klubas iš paskutinių penkių čempionatų laimėjo keturis. Tikrai kad eilę metų žemyn važiuoja.
Dar ir šių metų nereikėtų laidot, 6 taškai po pirmo rato nėra nepanaikinamas atsilikimas. Nors žaidimas nedžiugina ir kad tą atsilikimą būtų galima panaikint, reikia žaidimą gerint, ir tą daryt greitai.
Prastam startui yra eilė priežasčių, ir lietuvių stoka tik viena iš jų. Kitos:
* Per vėlyva komplektacija, dėl ko susižaidinėjama jau sezono eigoj;
* Kai kurie naujokai atrodo tiesiog gana silpni (Tavares, Chol);
* Kai kurie senbuviai prastos formos (Verbickas, Moutachy);
* Kendyšas labai nestabilus žaidėjas, padaro labai gerų dalykų (perdavimai, dvikovos), po to tose pačiose rungtynėse seka didelės klaidos.
* Čeburinas pats nežino, koks jo stipriausias vienuoliktukas (per 9 turus turėjom 9 skirtingas starto sudėtis);
* Išėjus Golubickui ir esant traumuotam Matulevičiui viduryje labai trūksta ramybės, mokėjimo palaikyt kamuolį ir kontroliuot rungtynės. Dėl to nei laimint yra užtikrintumo (iš winning pozicijų pamesti jau 7 taškai, 5 iš jų pirmaujant dviem įvarčiais), nei pralaimint sugebama normaliai varžovą užspaust (ko pasėkoj iš pralaiminčių pozicijų nė taško šiam sezone dar nepavyko atkovot).

Nedariau fact check, bet patikėsiu Storu, kuris Facebooke rašė, kad šiemet (9 taškai po 6 turų) yra blogiausias Žalgirio startas lygoj nuo 2008 (8 taškai po 6 turų).
Per pirmus porą turų puolimas lyg atrodė neblogai, bet dabar vėl daug sunkaus ir netikslaus žaidimo, kas atsispindi ir skaičiuose. Per paskutinius 3 turus įmuštas 1 įvartis, tas pats gal 9 pridėto laiko minutę. Negali sakyt, kad visai nieko komanda nesusikurtų, bet tų gerų progų mažokai. Pradžioje pavojingiausiai atrodę Hadji ir Mihajlovičius nusodinti ant suolo, Cholas atrodo nuviliančiai. Devensas gal kiek geriau, bet neįmuša tų savo progų, kiek čia jų turėjo.
Hegelmann jau atsiplėšę šešiais taškais, tai velykinis mačas Raudondvaryje jau tokioje sezono stadijoje toks mirk - gyvenk gaunasi.

Į komandą atėjo Henrique Devens. Jei žais kaip pernai Transuose, tai bus labai gerai, progas kurt lyg ir yra kam, realizuot iki šiol nelabai. Jie bus startinis puolėjas tas, tiesa, dar daugiau klaustukų dėl trečiojo lietuvio lieka, nes sezono pradžioje vieną iš atakuojančių pozicijų Burba arba Matyžonokas užima. Bet čia kita tema, ir jau daug kartų aptarta.

Puolimą sustiprino (?) Pietų Sudano rinktinės žaidėjas Machop Chol, per karjerą (jam 26) vyrų futbole sumušęs jau net 6 įvarčius.
Saugų grandį sustiprino (?) iš Amerikos grįžęs Kajus Kontautas, už Atlanto žaidęs studentų lygoje.

Pagal tokius papildymus panašu, kad Černiausko kariauna gerą šansą laimėt čempionatą šiemet turės.

Nauju CB tapo prancūzas Thomas Basila, žaidęs už jaunimo rinktines ir šiek tiek už Nantes Ligue 1. Paskutiniu metu turėjo traumą, su Nancy iškrito iš Ligue 2 ir rungtyniavo antroje Kataro lygoje. Žodžiu, rizikuojam su karjeros gaivintoju.

Centro gynėją pasirodo turim (Petar Bosančic), tik tas vos spėjęs pasirašyt kontraktą gavo sunkią traumą ir bent pusmetį nežais, tai niekas net nepasivargino jo pristatyti.
Iš komandos išėjo Larssonas. Iš vienos pusės tarsi ir logiška, iš kitos pusės bent jau pirmose rungtynėse su Džiugu Žalgiris žaidė su wingeriais, ko pernai nebuvo. Tai ir tas pats Larssonas gal savo pozicijoj būtų daugiau šansų turėjęs kažką įdomesio parodyt.
Kalbanat apie pirmas rungtynes:
- pradžia labai gera, antras kėlinys juntamai silpnesnis - ta pati trajektorija kaip ir supertaurėje.
- Mihajlovičius buvo vienas geriausių žaidėjų, bet kažkodėl pakeistas jau po pirmo kėlinio.
- Verbickas DM pozicijoje ne kažką.
- Fofana po žiemos labai medinis.
- Hadji dešinėj greičiu, staigumu, technika labai neblogai atrodė.
- Burba pirmą kėlinį žaidė false 9 - nesakytum, kad labai blogai, bet neatrodo tvarus variantas sezonui.

Iki sezono starto liko kelios dienos. Lyg norėtųsi skaičiuot tarpsezonio viščiukus, bet tuo pačiu atrodo, kad komplektacija stipriai nebaigta ir reikia dar bent poros žaidėjų (CB / DM ir ST), čia taip minimalistiškai vertinant.
Išėjo iš komandos keturi pagrindo žaidėjai (Bopesu, Karašima, Golubickas, Antal), plius keli atsarginiai (Markovičius, Mazuras, Fernandesas, Jansonas, Hodžičius). Neišėjo, bet sunkią traumą gavo Petkovičius, kurio bent pusę sezono aikštėj pamatyt nenusimato.
Atėjo: Carlos Olses (atsarginis vartininkas), Bruno Tavares (bus pagrindinis LB), du nelabai aiškūs jaunuoliai iš kažkelintos Švedijos lygos Mohamed Youla (RB) ir Dino Salčinovič (CM), Kassim Hadji (atakuojantis saugas, galimai neblogas), į komandą grįžo Burba, Jarusevičius ir dar keli tikėtinai mažą vaidmenį turėsiantys jaunuoliai.
Iki pirmų čempionato rungtynių likus keturioms dienoms (i) vienintelis tikras puolėjas yra Matyžonokas, kurio patirtis A lygoj siekia mažiau nei vieną kėlinį, (ii) dėl trijų lietuvių taisyklės kiekvienose rungtynėse starte reikės leisti Matyžonoką / Burbą / Jarusevičių / Šetkų (kažkada tikėtinai ir kelis iš jų), kurių nei vienas iki tvirto starto žaidėjo dėl 1 vietos kovojančioj komandos netraukia, (iii) atsarginio CB komanda neturi nė vieno, (iv) DM pozicijoj nieko nėra net į startą (Kendyšo negali ten stumtelt, nes tada CB liks vienas Zahary, Verbickas ten nelabai savo rolėj atrodo).
Biudžetas didžiausias lygoj, bet su komplektacija kažkaip atrodo buvo galima geriau sujudėti.

flasher1 wrote: ↑09 Jan 2025, 20:43 Kadangi startinėje sudėtyje reikia turėti 3 lietuvius, o Golubickas išvyko, reikalingas vienas savas žaidėjas.

Drąsu man atrodo būtų Jarusevičių kaip starto žaidėją projektuoti. Jei manytume, kad kiek dabar lietuvių yra, tiek ir bus sezone, tai sakyčiau gal Stankevičius labiausiai čia ir dabar būtų pasiruošęs tą trečią vietą užimt. Aišku, nesekiau Sūduvos pernai taip jau labai atidžiai, bet kiek mačiau tai gerai atrodė.
Būtų smagu ir kažką rimtesnio iš lietuvių pasiimti, nors nežinau, ar labai gerų variantų likę. Bertašius, Mikelionis, Upstas, Antanavičius - visi su savo komandom pratęsė kontraktus. Novikovas senas ir klausimas ar galėtų būt atgaivintas. Dolžnikovas jau užsienyje, Vareikos sugrįžimą būtų sunku įsivaizduoti. Gal koks Armanavičius arba Romanovskis būtų įmanomi variantai, Armalas irgi manau neblogai galėtų įsipaišyt, gal Valdas Paulauskas. Šimkus kažkada labai gerai Žalgiryje žaidė, bet praeitam sezone irgi labai nestebuklingai atrodė.

Šiandien ir pirma komandos treniruotė, kas tradiciškai reiškia biškį daugiau aiškumo apie komandos sudėtį:
https://www.15min.lt/sportas/naujiena/f ... 24-2372802

Praėjusiais metais kartu iškovotą čempionų titulą „Žalgirio“ gretose ruošiasi ginti 13 žaidėjų: vartininkai Arpadas Tordai, Joris Aliukonis, gynėjai Younnas Zahary, Joris Moutachy, Martynas Šetkus, Jurijus Kendyšas, saugai Ovidijus Verbickas, Adama Fofana, Giedrius Matulevičius, Nemanja Mihajlovičius, Jake’as Larssonas, puolėjai Nikola Petkovičius, Patrikas Matyžonokas.

Lieka šeši starto žaidėjai, plius tikėčiausi daug daugiau naudos iš Fofana, Mihajlovičiaus ir Petkovičiaus. Jei būsiu teisus bent dėl dviejų - jau bus neblogai.
Nieko nesitikiu iš Larssono - per praeitą sezoną taip ir nesupratau apie ką jis ten turėtų būt.

Į komandą grįžo pagal nuomos sutartis pernai kitiems klubams atstovavę 4 klubo akademijos auklėtiniai – gynėjas Džiugas Aleksa, saugai Dariušas Stankevičius, Kajus Bička ir puolėjas Motiejus Burba.

Stankevičius ir Burba galėtų būt neblogi rotacijos žaidėjai, kita vertus, būtent rotacijai turėt dvidešimtmečius kaip ir nėr labai gerai, nei žaidėjai pilnavertiškai tobulėja, nei klubui labai patikimos opcijos.

Po praėjusio sezono laisvojo agento statusą turi ir dėl kitos karjeros stotelės svarsto gynėjas Joelis Bopesu, puolėjai Liviu Antalis, Romualdas Jansonas, Arminas Hodžičius.

Bopesu spėju savo praeito sezono statistiką kam nors parduos, nors jį išlaikyti norėtųsi. Antalį irgi norėtųsi ir turbūt realiau. Jansonui dar augt, bet kaip jaunuolis ateičiai - būt gerai, kad liktų. Hodžičių pasilikt ypatingo reikalo nematau, neįtikino praeitam sezone.

Gana netikėta: po sezono Transinveste į Žalgirį grįžta Jarusevičius. Netikėta iš dalies dėl to, kad būta pakibirkščiavimų tarp klubo valdžios ir žaidėjo / agento, iš dalies dėl to, kad praėjęs sezonas pačiam Gustui nebuvo labai sėkmingas.

Biškį skirtingas svorių kategorijas lyginat. Greičiau būtų galima sakyt, kad Ekstraklasa lavonynas ir turi žaidėjus iš A lygos imti, kai pagal šalies dydį, ekonomiką ir futbolo populiarumą tas čempionatas turėtų gal ne į top 5 kėsintis, bet stipriausių Europos lygų dešimtuke komfortabiliai būti, o ne nusileist čekams, graikams ir norvegams.

Oficialiai pranešta, kad Golubickas keliasi į Lenkiją, Radomo Radomiak komandą. Komanda ne prie lyderių ir klausimai ten bus labiau apie išlikimą Ekstraklasoje (pernai išsikapstė vienu taškeliu, šiam sezone apatinį trejetą kol kas lenkia dviem).

Pora svarbių naujienų:
- Čeburinas dar metams lieka vyriausiuoju treneriu;
- LFF stadioną nupirko Vilmos ir Ollex savininkų įsteigta SPV.
Mažiau svarbios:
- Verbickas pratęsė kontraktą;
- Iš komandos išeina vartininkų treneris Ramonas ir trys antraplaniai žaidėjai: Markovičius, Mazuras ir Fernandesas.

Oficialiai pranešta, kad Karašima išeina į kitą šalį. Oficialiai nepranešta, bet neoficialiai ta kita šalis ne taip ir toli - pereina žaist į RFS.

Patalpinu ir čia savo mintis apie šių metų Žalgirio sezoną.

Pirmas dalykas – komplektacija, ir kodėl Žalgiris šiemet buvo Šriodingerio Žalgiris. Žaidėjų turėjo vienu metu ir per daug, ir per mažai.

Su vartininkais kaip ir viskas tvarkoje – turėjom du, žaidė vienas. Pozicijos specifika tokia jau yra, nieko nepadarysi, su vienu likti negali, abu kažkaip rotuot irgi dažniausiai bloga mintis.

Su gynėjais – jau kaip pasakius. Vienas tikras RB (Moutachy), vienas tikras LB (Bopesu), du tikri CB (Zahary, Mazur), vienas CM konvertuotas į CB (Kendyš), vienas 19 metų jaunuolis skylėms kaišioti (Šetkus). Sudėtis šioje vietoje plona, bet atžaidė be traumų.

Su saugais - dar įdomiau. Kaip žinia, A lygoje reikia sudėtyje kiekvienu metu turėti tris lietuvius. Kiek Žalgiryje tų tvirtai pirmos komandos lietuvių? Lygiai trys – Verbickas, Golubickas, Matulevičius. Reiškia: (a) praktiškai visada turi juos leisti į startą; (b) bet kuri iš jų išimti gali tik įleisdamas dvidešimties dar nesulaukusį pilietį, kuris nebūtinai bus geriausias žaidėjas savo pozicijoje; (c) vaikštai peilio ašmenimis, jei bet kuris iš jų gaus traumą. Šitie trys dalykai aiškūs, bet yra ir ketvirtas – visi šitie žaidėjai yra labai panašios pozicijos. Visi trys yra CM / AM. DM iš jų galėčiau įsivaizduoti nebent Verbicką, bet ir tai sunkiai. Ir, beje, nežaidė jis šioje pozicijoje šiam sezone.

Kas iš to išeina? Turim keturis gynėjus, turim DM (sezono pradžiai į šią vietą dvi pavardės – Karašima ir Traore), turim tris lietuvius, kurių neleisti negalima pagal taisykles. Lieka vietų aikštėje kiek? Dvi. Žaidėjų į tas dvi vietas kiek? Fofana, Fernandes, Larsson, Mihajlovič, Antal, Hodžič, Petkovič, Jansonas, Mikulėnas. Net jei neskaičiuosim paskutinių dviejų, kuriuos galima leisti vietoj kažkurio pagrindo lietuvio, į dvi vietas lieka septyni žaidėjai. Čia tokia situacija, kur pakankamai laiko negali žaidėjams rasti net teoriškai, ir jau prieš sezoną aišku, kad kažkurie algą gaus už nieko neveikimą. Taip ir gavosi – Fernandes, Larsson, Mihajlovič, Hodžič – visi žaidė mažai minučių, kas negerai nei jiems patiems, nei komandai.

Šalia to – galimybės varijuoti taktikomis. Jei turime 3 lietuvius CM, plius DM, reiškia, nebelieka galimybės žaisti su krašto saugais. Krašto saugai komandoje buvo du (Mihajlovič ir Larsson), nenuostabu, kad abu žaidė labai nedaug.

Vilma kažkurioje laidoje po sezono sakė, kad turėti tik tris lietuvius buvo rizika, kuri pasiteisino. Nežinau, jei taip, tada ir lošimas kazino yra racionali investicija, nes gali pasisekti. Su tokia komplektacija buvo labai daug dalykų, kur viskas galėjo baigtis blogai. Pasisekė, blogai nesibaigė, bet gal kitą sezoną tokiais eksperimentais nebeužsiimkim.

Beje, nesakau, kad maža, stabili sudėtis, su mažai rotacijų, savaime yra kažkas blogo. Anaiptol. Tarpusavio susižaidimas ir supratimas tarp pirmo vienuoliktuko žaidėjų matėsi, ir tai, kad jie nuolat žaidė kartu, viena to priežasčių. Bet ir prie mažos sudėties reikia adekvataus rezervo į visas pozicijas, o be to, neprisirinkti žaidėjų, kurie aikštėje laiko tikrai negalės gauti. Biudžetas ne guminis, jį švaistyti žaidėjams, kurie sužais po kelis šimtus minučių – nu kam?

Praktikoje be keturių gynėjų ir trijų lietuvių faktiškai nekeičiami buvo ir Karašima (jo konkurentas Traore taip aikštėje ir nepasirodė) bei Antalis (savo žaidimu išstūmęs iš starto visus jaunesnius). To pasėkoje 10 žaidėjų sužaidė nuo 74 proc. (Antalis, 2 396 minutės) iki 99,5 proc. (Moutachy, 3 225 minutės) maksimaliai galimo žaidimo laiko. 90 proc. galimo žaidimo laiko viršijo net septyni komandos futbolininkai.
Einant prie turnyrų. A lyga laimėta, skirtumas nuo antros vietos įtikinamas, po metų pertraukos susigrąžintas titulas, viskas gerai. Bet peršasi įdomių palyginimų su praėjusiu sezonu, kai viskas buvo blogai.

Taškai: 79 šiemet, 75 pernai, t. y. pagerėjimas viso labo 4 taškai, kurie nei pernai, nei šiemet nebūtų darę skirtumo galutinei vietai lentelėje. Kitaip tariant, grįžtam prie pernai apkalbėtos tiesios, kad tada ne tiek Žalgiris pralaimėjo titulą, kiek jį laimėjo labai įspūdingą rezultatą ir ypač gynybinius rodiklius pademonstravęs Panevėžys. Šiemet tokio unikumo nebuvo, to „du su trupučiu“ taškų vidurkio standartiškai pakako nuvažiuoti į gan užtikrintą titulą.

Įmušta 76 šiemet, 67 pernai. Šalia to, xG per rungtynes 1,98 šiemet, 2,12 pernai. Statistika patvirtina įspūdį, kad pernai tikrai buvo bėdų su realizacija, šiemet tuo tarpu pavyko mušti net daugiau, nei pagal xG priderėtų.

Praleista 31 šiemet ir 28 pernai. xGA taip pat kiek prastesnis: 1,26 šiemet ir 1,20 pernai. Tiek pernai, tiek šiemet pavyko praleisti ženkliai mažiau, nei kad priderėtų pagal xGA – kažkiek nuopelnų vartininkams, kažkiek galbūt tendencija yra apie tai, kad ne visi lygos puolėjai yra labai geri užbaigėjai.

Taškai prieš varžovus pasiskirstė taip:

12: Dainava, Šiauliai, TransInvest;
10: Banga;
9: Džiugas, Kauno Žalgiris;
7: Panevėžys;
6: Sūduva;
2: Hegelmann.

Čia į akis krenta trys dalykai: Šiauliai, kurių 2023 m. nepavyko įveikti nė karto, aplošti visus keturis kartus; Sūduva buvo itin nepalankus varžovas (ir su jais visi mačai buvo Žalgiriui svarbūs – ne tas atvejis, kai komanda ateina į rungtynes su paplūdimo šlepetėm ir praleidžia keturis nuo Panevėžio); Hegelmann jau pernai buvo nepalankus varžovas, šiemet tapo visišku kriptonitu.

Taurė antrus metus iš eilės susiklostė nesėkmingai, pasitraukta anksti ir šį kartą pralaimėta tarsi ir silpnesniam varžovui. Bet čia jau specifika tokia, vienas blogas mačas ar net ir keli blogi epizodai ir viso gero.

Europoje teko išbandyti sunkesnį kelią einant nuo pradžių per Konferencijų lygos atrankos brūzgynus ir neturint to parašiuto, kurį gauni eidamas iš čempiono pozicijos. Įdomus momentas – pirmame atrankos etape Žalgiris buvo patį aukščiausią reitingą turinti komanda. Pirmame etape gautas varžovas (Vaasa) buvo įveiktas pakankamai užtikrintai, laimint abejas rungtynes, ir pagal žaidimą gal ir tas rungtynes, bent pirmąsias, buvo galima laimėti ir didesniu skirtumu.

Antrame etape nenuskilo su burtais – net ir iš skirstytos pozicijos gautas Pafos klubas, su ženkliai didesniu biudžetu ir, kaip dabar matom, gera komanda. Kipro čempionate jie per 10 rungtynių prarado tik 2 taškus ir tvirtai pirmauja. Pirmų rungtynių pradžia buvo gera, du Antalio įvarčiai, paskui darėsi sunkiau. Kipre reikalus pagadino gana abejotina Zahary raudona kortelė, po ko rungtynės buvo kančia bandant atsilaikyti (nors ir iki to Pafos juntamai geresnė komanda buvo), galiausiai po pratęsimo teko nusileisti. Pasirodymas iš esmės pagal galimybes – iššokti virš bambos nepavyko, bet ir nepasakysi, kad kažkas labai nuvylė.

Toliau - apie kievieną žaidėją atskirai (statistika tik apie lygos rungtynes).

Arpad Tordai. 34 rungtynės, 3 060 minučių, 29 praleisti įvarčiai, 2 geltonos kortelės. Praleido tik dvejas paskutiniąsias A lygos sezono rungtynes, iki tol varė be keitimų. Bendrai imant sakyčiau žemesnio lygio vartininkas už Gertmoną, juntamas lygio skirtumas žaidžiant kojomis ir pasigedau greitų kamuolio įvedimų rankomis. Iš tų labiau tiesioginių vartininko funkcijų sakyčiau taip – su smūgiais tvarkosi gerai, refleksai vietoje, o štai su skersavimais – ne itin, pasitaikė nesugautų kamuolių, nesusišnekėjimo su centro gynėjais ar nuo praktiškai šoninės linijos įsileistas įvartis Marijampolėje. Buvo pora koncentracijos praradimo momentų, kai net nesureagavo į tolimą Antanavičiaus smūgį pirmose rungtynėse su Hegelmann ar pasidarė laisvą smūgį baudos aikštelėje antrą kartą paimdamas kamuolį Širvintose.

Dušan Markovič. 2 rungtynės, 180 minučių. Pasireikšti gavo tik pačioje sezono pabaigoje, iš ko daryti toli siekiančias išvadas būtų neišmintinga. Per tas dvejas rungtynes atstovėjo neblogai.

Joris Moutachy. 36 rungtynės, 3 225 minutės, 4 rezultatyvūs perdavimai, 2 geltonos kortelės. Vienintelis žaidėjas, sužaidęs visas A lygos sezono rungtynes ir tik vieną kartą buvo pakeistas. Statistika puolant daug kuklesnė nei kitame krašte žaidusio Bopesu, tačiau skirtumas tarp realaus indėlio, sakyčiau, mažesnis nei rodo skaičiai. Visi keturi jo rezultatyvūs perdavimai po skersavimų, bet žaidime buvo ir nemažai atakas aštrinančių perdavimų iš giliau, kur įvarčiai krisdavo ar progos buvo sukuriamos dar po vieno ar dviejų perdavimų.

Gynybinės funkcijos kaip Černobylio reaktorius – not great, not terrible. Vienas prieš vieną sakyčiau gerai, poziciškai klaidų buvo. Keli įvarčiai buvo praleisti, kai Moutachy buvo paliktas gintis antrame aukšte prieš aukštesnius ir stipresnius varžovų puolėjus – dėl to, kad nėra aukštesnis, žaidėją kaltinti sunku, labiau gal varžovų sugebėjimas išnaudoti silpnesnę jo vietą.

Younn Zahary. 35 rungtynės, 2 976 minutės, 1 įvartis, 1 rezultatyvus perdavimas, 7 geltonos kortelės. Sumoje turbūt geriausias komandos gynėjas. Turėjo nesėkmingą momentą Kipre, kai gavo raudoną kortelę, turėjo kliurkų ir lygoje (pvz. neatitvertas Ribeiro antrame namų mače su Hegelmann ar įvartį kainavusi klaida darant dirbtinę nuošalę namie su Dainava), bet bendrai imant dažniau gelbėjo, nei kad pridarė problemų komandai pats.

Įvartį pelnė tik vieną, bet labai svarbiame mače, ir labai technišku smūgiu.

Jurij Kendyš. 34 rungtynės, 2 960 minučių, 2 įvarčiai, 3 rezultatyvūs perdavimai, 7 geltonos kortelės. Šį sezoną perorientuotas į vidurio gynėją, saugu žaidė epizodiškai ir nelabai sėkmingai. Gynyboje geras fizinėse dvikovose, tačiau lėtokas, pozicinių klaidų irgi darė, bet labiau sezono pradžioje. Ilgi perdavimai kartais padėdavo susikurti momentų, pats abu įvarčius įmušė po kampinių.

Kaip CM jo šiai dienai nebematau – kai reikia žaisti aukštai, kur varžovai duoda mažai laiko, stinga staigumo ir technikos. Kaip CB buvo nemažai kritikuojamas, bet, sakyčiau, ne visada pelnytai ir manau Žalgirio lygį žaisdamas šioje pozicijoje pilnai atitinka.

Myroslav Mazur. 21 rungtynės, 1 025 minutės, 3 geltonos kortelės, 1 raudona kortelė. Atsarginis gynėjas. Nelabai patiko, varžovams suteikia per daug erdvės. Turi gana smagią kairę koją, bet įvarčio įmušti nepavyko.

Vienintelis Žalgirio žaidėjas, lygoje šį sezoną gavęs raudoną kortelę.

Joel Bopesu. 35 rungtynės, 3 140 minučių, 7 įvarčiai, 13 rezultatyvių perdavimų, 4 geltonos kortelės. Lygos lyderis pagal rezultatyvius perdavimus. Jei norit mano nuomonės, tai rezultatyvūs perdavimai yra dėsninga jo žaidimo išdava, o štai šuolis įvarčių grafoje (prieš tai per trejus metus nemušė nė karto) – atsitiktinumas ir anomalija. Kodėl taip sakau? Pažiūrėkim į jo įvarčius – trys vartininkų klaidos, du rikošetai, vienas baudinys ir tik vienas įvartis (namie su Panevėžiu) – gerai realizuota žaidimo situacija. Ta pati situacija ne visai logiška – kaip dažnai jūs matot LB kontratakos smaigalyje? Antroje sezono pusėje tas sėkmės kranelis užsisuko ir įvarčių nebebuvo.

Rezultatyvūs perdavimai, tuo tarpu, niekur nedingo. Žaidėjas atletiškas ir ištvermingas, bėga daug, varžovų aikštės pusėje būna dažnai. Skersavimai, reikia pasakyt, kokybiški. Po kampinių, jei teisingai suskaičiuoju, keturi rezultatyvūs perdavimai ir dar trys įvarčiai, kur kažkas kitas prieš paskutinį smūgį lietė kamuolį.

Rabona Petkovičiui namų mače su Kauno Žalgiriu verta atskiro paminėjimo. Pasijungimas prie Pietų IV merkiant lietui – irgi.
Beje, galima prisiminti, kad prieš dvejus metus Žalgiryje rezultatyviais perdavimais spindėjo kitas LB Mamičius. Tendencija? Galimai, kai žaidi be krašto saugų ir aukštai kylančiais krašto gynėjais, tie puolime kartais kažką gero nuveikia.

Žaidimui gynyboje didelių pretenzijų irgi nėra. Buvo kažkiek pozicinių klaidų pametant gynybos liniją bei nesėkmingų momentų tvarkantis su aukštais kamuoliais, bet žaidėjas tikrai nebuvo silpnoji gynybos linijos grandis ir kažkokių ryškių minusų čia negalėčiau įvardinti.

Martynas Šetkus. 20 rungtynių, 570 minučių, 1 rezultatyvus perdavimas, 3 geltonos kortelės. Pirmas pilnavertis sezonas pirmojoje komandoje. Starte žaidė tik 4 rungtynes, dažniau kildavo nuo suolo, pakeisdamas kažkurį iš trijų pagrindinių lietuvių. Gynyboje žaidė, jei neklystu, vieninteles rungtynes namuose su Kauno Žalgiriu, kiti pasirodymai CM pozicijoje. Ryškių epizodų nelabai pamenu, bet ir žaidimo negadino, o tai jau neblogai.

Jukijoši Karašima. 34 rungtynės, 2 971 minutė, 1 įvartis, 1 rezultatyvus perdavimas, 7 geltonos kortelės. Pagrindinis komandos atraminis saugas, nežaidęs tik dvejose rungtynėse – vienose dėl diskvalifikacijos, kitose – kai žaidė lemiamose II lygos sezono rungtynėse už B komandą. Žaidėjas, kuriam labai į naudą išėjo tai, kad Gorobsovas išėjo iš komandos, o Kendyšas buvo perkvalifikuotas į gynėjus.

Žaidėjas man patinka, daug bėgantis, daug kovojantis dėl kamuolių, uždarantis daug erdvių varžovams. Žaidimas bandant aktyviai perimt kamuolius yra kiek rizikingas ir kartais, kai to kamuolio perimti nepavyksta, varžovai gauna erdvių greitoms atakoms (Vareikos įvartis Sportimoje – chrestomatinis tokios situacijos pavyzdys). Vis dėlto, dienos gale tie perimti kamuoliai atsveria nemalonius, bet gana retus atsikirtimus.

Kas gal ne taip patinka tai situacijos, kai Karašimai reikėdavo pasaugoti centro gynėjus. O tokios situacijos neretos – komanda žaidė su dviem aukštai kylančiais krašto gynėjais, jų erdves centro gynėjams saugoti reikėjo, atitinkamai DM leistis žemyn irgi reikėjo. Tokiose situacijose buvo sezono eigoje momentų, kai tokie pasaugojimai buvo chaotiški ar pavėluoti, arba jau atsidūręs gynėjo rolėje Karašima ne itin sėkmingai sužaisdavo.

Ben Traore. 0 rungtynių, 0 minučių. Statistika daugmaž viską pasako. Lyg gavo traumą, ir kažkuriuo momentu galiausiai prapuolė iš komandos.

Ovidijus Verbickas. 33 rungtynės, 2 774 minutės, 2 įvarčiai, 4 rezultatyvūs perdavimai, 1 geltona kortelė. Ponas stabilumas. Pirmas sezonas kapitono pareigose. Šiame sezone atakuojant buvo Golubicko ir Matulevičiaus šešėlyje, bet šiaip kažkokių priekaištų surasti sunku, aštunto numerio funkcijas atliko daugiau nei patenkinamai.

Giedrius Matulevičius. 35 rungtynės, 2 972 minutės, 11 įvarčių, 5 rezultatyvūs perdavimai, 3 geltonos kortelės. Sezono atradimas. Prieš sezoną atrodė kaip neblogas žaidėjas rotacijai, bet ne daugiau. Šiemet puikiai rasdavo erdves arti varžovų vartų, gerai išnaudojo progas, gerai kombinavo su kitais žaidėjais (pirmiausia Golubicku), individualūs reidai per centrą irgi ne kartą kėlė varžovams problemų.

Paulius Golubickas. 33 rungtynės, 2 844 minutės, 8 įvarčiai, 11 rezultatyvių perdavimų, 1 geltona kortelė. Aiškia persvara laimėjo geriausio sezono žaidėjo rinkimus ir nėra sunku suprasti kodėl. Pagrindinis atakų kūrėjas, pagrindinis situacijų aštrintojas. Žaidėjo įtaka pasijuto tada, kai keletui rungtynių iškrito dėl šonkaulių traumos – komandos žaidimas puolant tada atrodė vykstantis per vargus ir kančias. Po šio sezono, tikėtina, antrą kartą bandys laimę užsienyje.

Adama Fofana. 21 rungtynės, 919 minučių, 6 įvarčiai, 1 geltona kortelė. Įdomus žaidėjas. Turi gerą tolimą smūgį, fiziškai stiprus, gana techniškas. Vienas įvartis per 153 minutes yra geras rodiklis, juolab žaidėjui, kuris nėra puolėjas. Kaip žaidimo organizatorius – silpnesnis, sprendimai atakose ne visada pamatuoti ir tinkami. Sužaidė gana nedaug – iš dalies dėl aptarto žaidėjų pertekliaus atakuojančiose pozicijose, iš dalies ir dėl pasikartojančių traumų.

Jake Larsson. 8 rungtynės, 156 minutės, 1 įvartis, 1 geltona kortelė. Žaidė labai mažai. Kažkokių išvadų iš tiek minučių žaidimo daryti nė neišeina. Panevėžyje pelnė svarbų įvartį, nors ten žaidėjo nuopelnai apsiribojo tuo, kad greitai perbėgo aikštę ir gavo kamuolį ant lėkštutės paridenimui į tuščius vartus.

Leandro Fernandes. 10 rungtynių, 376 minutės, 1 įvartis, 2 geltonos kortelės. Gana techniškas žaidėjas, mėgstantis žaisti su kamuoliu. Ypatingu efektyvumu nesuspindo, bet ir minučių skaičius ribotas. Sezono viduryje gavo traumą, po kurios sugrįžo tik paskutiniame ture.

Nemanja Mihajlovič. 15 rungtynių, 482 minutės, 1 įvartis, 3 rezultatyvūs perdavimai. Tas žaidėjas, kurį norėčiau komandoje matyti ir kitą sezoną, ir gerokai svarbesnėje rolėje. Kiek žaidė, žaidė labai aktyviai ir kūrė daug aštrių momentų. Įvartį ar rezultatyvų perdavimą kūrė kas 120 minučių – tai geresnis rodiklis nei Golubicko (150 min.) ir nusileidžia tik puolėjams (Antaliui ir Petkovičiui).

Liviu Antal. 35 rungtynės, 2 396 minutės, 20 įvarčių, 5 rezultatyvūs perdavimai, 2 geltonos kortelės. Sulaukęs 35-erių antrą kartą tapo rezultatyviausiu A lygos sezono žaidėju. Sprogstančio greičio gal ir nebeturi, bet tą kompensuoja pajautimas kada ir kur reikia bėgti, kur rasti erdvę. Su realizacija irgi viskas tvarkoje – nepasakysi, kad viską ką susikuria, paverčia įvarčiais, bet ir ne švaistūnas.

Iš 20 įvarčių 7 pelnė 11 metrų baudiniais – taigi, pagal įvarčius iš žaidimo lygoje nusileido ir Ikauniekui, ir Devensui, pagal minutes įvarčiui iš žaidimo – net ir, pavyzdžiui, Hodžičiui. Kita vertus, sugebėjimas mušti baudinius irgi svarbus, o Antalis ne tik kad sumušė visus, bet dar ir sumušė tokius, kad vartininkams nebuvo šansų, net jei kampą ir atspėdavo.

Nikola Petkovič. 24 rungtynės, 1 142 minutės, 8 įvarčiai, 3 rezultatyvūs perdavimai. Įvarčius mušė tik sezono pradžioje ir pabaigoje, o viduryje serviravo 5 mėnesių sausą atkarpą. Kita vertus, paskaičiavus žaidimo minutėmis, ta atkarpa nebeatrodo tokia baisi – 353 minutės. Įvartį iš žaidimo mušė kas 143 minutes – tai geriausias rezultatas komandoje.

Antaliui nusileidžia judėjime be kamuolio, be to nėra labai fiziškas. Toks tipinis užbaigėjas – kai muša gerai, kai nemuša, didelių papildomų naudų neduoda. Perdavimas Matulevičiui Širvintose aišku buvo vertas aplodismentų, bet tokie epizodai žaidime labiau išimtis.

Armin Hodžič. 23 rungtynės, 712 minučių, 4 įvarčiai, 3 geltonos kortelės. Taraninis puolėjas. Sezoną pradėjo labai sėkmingai (per pirmas 4 rungtynes – 3 įvarčiai), bet vėliau pasirodė, kad su kamuoliu draugauja neypatingai. Antroje sezono pusėje žaidė gana epizodiškai.

Romualdas Jansonas. 21 rungtynės, 450 minučių, 2 rezultatyvūs perdavimai, 3 geltonos kortelės. Aplink žaidėją šiemet buvo daug pozityvaus konteksto – įvarčiai už U19 rinktinę, 5 įvarčiai per 2 rungtynes į The New Saints vartus, įvartis prieš Manchester United, debiutas Lietuvos vyrų rinktinėje. Tik, kaip matom, visas kontekstas ne apie Žalgirio pirmą komandą. Joje šiemet vienas įvartis pralaimėtame taurės mače ir blankūs pasirodymai lygoje – nepasakysi, kad nesistengia, bet galutinio produkto nebuvo, o ir sprendimai kartais labiau padedantys varžovams, nei saviems. Pagal rungtynes, minutes, startus ir įvarčius šis sezonas blogesnis nei 2023 m. Rezultatyvių perdavimų daugiau šiemet, nors alyga.lt ir nusiteikusi iš jo nusukti perdavimą Antaliui mače prieš Džiugą.

Meinardas Mikulėnas. 6 rungtynės, 260 minučių, 1 įvartis, 2 geltonos kortelės. Nieko labai įsimintino. Įspyrė vieną įvartį iš pusmetrio, bet bendrai imant per tas ribotas minutes atrodė tuščias – jei Jansonas darė kažką, bet nelabai sėkmingai, tai Mikulėno dažniau nesimatydavo visai. Antrą sezono pusę buvo išnuomotas į Džiugą, kur irgi prasėdėjo ant suolo.

Patrik Matyžonok (7 rungtynės, 40 minučių), Karolis Chrustaliov (2 rungtynės, 14 minučių), Titas Stakėnas (1 rungtynės, 1 minutė). Trys labai jauni žaidėjai su labai epizodiniais vaidmenimis. Matyžonokas iš jų arčiausiai pirmos komandos ir vienintelis turėjo įsimintiną epizodą, kai namų rungtynėse su Hegelmann buvo akivaizdžiai nugriautas baudos aikštelėje ir tą nesuvokiamu būdu pražiūrėjo ne tik aikštės teisėjas, bet ir VAR.

Romarijas wrote: ↑21 Nov 2024, 10:24 Gal Samiras savo archyvuose turi rašliavų apie Vilniaus Žalgirio istoriją, arba įdomesnių istorijų iš Narbekovo ir Ivanausko biografijų.
Atsimenu sename forume buvo ne vienas Žalgirio fano darbas, bet iki šios dienos neišgyveno.

Labai platus klausimas. Jei apskritai Žalgirio istorija domėtis, tai iš online resursų galima čia kažko ieškot, bet labai didelė apimtis ir nuoseklumo stokojantis pateikimas.
https://www.lff.lt/ispudingos-apimties- ... e-erdveje/
Aš irgi esu skyrių Žalgirio istorijai sovietiniam čempionate dedikavęs, tai bendram supratimui galima pasiskaityt. Ir pasineigt mitą, kad prie sovietų tai lietuviai oi kaip varė futbole.
https://contribee.com/rimantaspetrauskas
Spausdintam formate tas pats Kalinauskas apie 2000 m. yra išleidęs atskirą knygą apie Žalgirį. Kažkur skaitytų knygų rinkoj gal dar pavyktų rasti, pats kažkada dar Žalgirio stadione prie vartelių pirkau. Tokia statistinė apžvalga pamečiui.
Jei istorijų apie Ivanauską - jo paties autobiografija. Labai lengvai susiskaitė atsimenu, ir ten tų istorijų iš už aikštės ribų lyg nemažai buvo.
Dar tokia knyga yra, ten interviu su Lietuvos sporto žmonėm, tame tarpe ir su Žalgirio asmenybėm (tikrai yra su Zelkevičium ir Turskiu, gal dar su kuo).
https://www.geraknyga.lt/knygu-sarasas/ ... olochovas/
Klimkevičius yra knygų apie Lietuvos futbolą išleidęs, vieną skirtą biografijoms. Bet ten lyg be kažkokių įdomesnių istorijų, o ir šiaip jo rašymo / dėstymo stilium nesižaviu, turiu pasakyt.