Šitas labai keistas sezonas baigėsi. Šiemet gal kiek mažiau rungtynių mačiau (kita vertus, jų ir šiaip gerokai mažiau buvo), bet kažkokius pastebėjimus iš šio sezono pabandysiu padaryti.
Pirmas talking point, aišku, čempionų titulas. Esminis sezono tikslas pasiektas, vadinasi, sezonui riebus pliusas. Pagal statistiką Žalgiris visose kategorijose buvo geriausia lygos komanda: įmušė daugiausiai, praleido mažiausiai, žaidė drausmingiausiai, sausus vartus išsaugojo daugiausiai kartų, GD dvigubai geresnis nei Sūduvos (+28 lyginant su +14).
Europoje, tiesiai sakant, nepasisekė su burtais - labai anksti gauta gal ir ne didelio vardo, bet realiai stipri komanda, kuri dabar Norvegijos čempionate antrą vietą lenkia 18 taškų.
Pirmą kartą nuo 2016 m. Žalgiris sezono metu nepakeitė trenerio. Tiesa, jei tikėsim gandais, kitam sezonui Baga kraustosi į Kazachstaną, tai teks ieškoti pamainos.
Penktą sezoną iš eilės žalgirietis tampa rezultatyviausiu A lygos žaidėju - šiemet estafetę perėmė Videmontas.
Vienintelė komanda, su kuria Žalgiris šiemet neprarado taškų, yra Panevėžys. Tradiciškai sunkiu varžovy liko Riteriai - nors per sezoną jie surinko apskritai tik 12 taškų ir užėmė paskutinę vietą, prieš Žalgirį vistiek sugebėjo paimti pergalę ir lygiąsias.
Kalbant apie žaidėjus:
Berkovecas žaidė gana nestabiliai. Sezono pabaigoje, įskaitant auksinį mačą su Sūduva, pirštinės patikėtos Gertmonui - gal tai ženklas, kad kitame sezone jis ir bus pagrindiniu vartininku.
Pagrindinis gynybos kvartetas atžaidė pakankamai užtikrintai, tačiau kitam sezonui reikia mąstyti apie suolo pastiprinimą. Bolha nėra patikimas žaidėjas, o daugiau aiškių gynėjų ant suolo apskritai nėra ir keisti pagrindą galima arba pusiau wingeriu Karamarko, arba saugu Uzėla.
Vorobjovo ir Šimkaus duetas CM pozicijoje pasidarė pagrindiniu tiek klube, tiek rinktinėj. Pirmas (kartu su Videmontu) mano akimis geriausi šio sezono Žalgirio žaidėjai, antras - labiausiai patobulėjęs, pradėjęs žaisti brandžiau ir užtikrinčiau.
Tuo tarpu nusivylimu tapo Kuklys - kad ir kokią žaliai baltą širdį jis beturi, bet aikštėje naudos iš jo minimaliai. Visą jo žaidimą galima apibūdinti žodžiu lėtas - bėga lėtai, sprendimus priima lėtai, išpildymas letargiškas, su vangiais perdavimais ir per pirmą žmogų neperkeliamais kampiniais.
Kitas sugrįžėlis - Andrija - grįžo gal ir nebe tas monstras kaip 2016 m., bet vis dėlto pakankamai naudingas. 4 įvarčiai per 9 rungtynes, iš kurių starte tik 5 - ne taip jau ir blogai. Žaisdamas nuo sezono pradžios, manau, būtų realus pretendentas į rezultatyviausius lygos žaidėjus. Jis atėjo kaip penktas ne ES žaidėjas (registruoti rungtynėms galima 4, iš kurių Žalgirio atveju nekeičiami abu vidurio gynėjai), tai pradžioje buvo šiek tiek dilemų, ar reikia leisti jį, ar tuo metu gerą formą demonstravusius Keyermeh ir Enniną. Ilgainiui svarstyklės nusviro Kaludžerovičiaus naudai, o Enninas ir apskritai dar prieš sezono galą paliko komandą.
N'Gog.
Nelabai yra ką apie jį pasakyt kai spėjo tik 2 rungtynes sužaist, bet neprisimint, kad tokia žvaigždė buvo apsireiškusi irgi neišeina.
Kamenaras jokios rolės komandoje nesuvaidino. Aišku, turim pavyzdžių, kai vasarą atėję žaidėjai pirmą pusę sezono žaidžia gana blankiai, o kitam sezone sužiba (Antalis, Videmontas), jei Karlo liks, gal ir iš jo kitam sezone ryškesnių pasirodymų sulauksim.
Antalis po 2018 m. piko sakyčiau antrą sezoną eina po truputį žemyn. Tai nereiškia, kad jis žaidžia blogai - bet anaiptol ir nebe tas ryškus lyderis.
Gerokai mažiau laiko pasireikšti šiemet gavo Vareika - norėtųsi tikėti, kad netaps dar vienu talentu, užgesusiu dar prieš spėjant iš tikro atsiskleist. Pagal sužaistų rungtynių grafą gana solidžiai atrodo septyniolikmečiai Burba ir Jarusevičius, bet tiesa ta, kad tas rungtynes jie susirinko po kelias minutes sužaisdami po keitimo, tad apie jų kažkokį indėlį į komandą kalbėti dar anksti.