Vilniaus Žalgiris
Jei dar kažkas galvojo, kad yra kažkokių stebuklingų būdų grįžt į lenktynes dėl pirmos vietos, tai po vakar naivuolių matyt nebeliko. 0-2 namie prieš KŽ, GG WP, titulas keliauja į Čikagą prie Nevėžio. Jei nepasiseks, tai gali spalio 8 prieš Žalgirį panevėžiokai titulą ir užsitikrinti.
-
The_Red_Army
- trancendentine reiksme
- Posts in topic: 150
- Posts: 4019
- Joined: 04 Aug 2018, 17:33
Kad ir kaip paziureti daugiausiai potencialo turetu tureti didziausiu miestu komandos t.y. Kauno ir Vilniaus Zalgiriai.
Paneveziui is unseeded poziciju praeiti i Europa nebus taip lengva, kaip Zalgiriui, o kiek si situacija "nelaikina" is esmes ir nulemtu Panevezio zygis Europoje.
Aisku dar reikia laimeti titula Paneveziui, nors panasu ir Vilniaus Zalgiris to "nori".
Paneveziui is unseeded poziciju praeiti i Europa nebus taip lengva, kaip Zalgiriui, o kiek si situacija "nelaikina" is esmes ir nulemtu Panevezio zygis Europoje.
Aisku dar reikia laimeti titula Paneveziui, nors panasu ir Vilniaus Zalgiris to "nori".
Panevėžio šių metų sezonas atrodo kaip anomalija, ypač kas liečia gynybą ir štampuojamas sausų rungtynių serijas, kas leidžia grindint pergales labai įspūdingo žaidimo nedemonstruojant. Su traumom irgi didžiaja dalimi sekėsi jiems, o jų sudėtis nėr labai gili, ir tas galėjo būti problema.
Tikiu, kad po tokio sezono kažkiek daugiau pinigų kitais metais turės - dėl Europos aišku priklauso nuo rezultatų, bet savivaldybė už miesto garso didinimą gal daugiau atseikės, ir gal rėmėjai dosnesni bus. Pagal 2022 m. ataskaitą beveik 40 proc. biudžeto atėjo iš pagrindinio dalininko Naftėno - gal ir tie gali daugiau įmest, 2022 m. pagal viešai prieinamus duomenis jiems pagal apyvartą ir pelnus juntamai geresni, nei anksčiau. Nors, reik manyt, biudžetu su Žalgiriu bet kokiu atveju nekonkuruos.
Dėl sudėties vėl gali būt krūva klaustukų - ar lieka treneris, jei kas nors didesnis ir turtingesnis pagalvos jį paklibint, ar lieka koks Smithas (be kurio ten puolime visai liūdesys atrodytų), jei nelieka, kuo pakeiti, su legionierių atranka Lietuvoj dažnai loterija, kai imi arba unproven talentus, arba nupezusius karjeros gaivintojus. Lietuvoj net labai daug pavyzdžių, kai vieną sezoną komanda labai gerai žaidžia, o kitą tvojasi veidu į purvą.
Žo, labiau tikėtina, kad Panevėžio sėkmė bus anomalija, bet sviedinys apvalus.
Tikiu, kad po tokio sezono kažkiek daugiau pinigų kitais metais turės - dėl Europos aišku priklauso nuo rezultatų, bet savivaldybė už miesto garso didinimą gal daugiau atseikės, ir gal rėmėjai dosnesni bus. Pagal 2022 m. ataskaitą beveik 40 proc. biudžeto atėjo iš pagrindinio dalininko Naftėno - gal ir tie gali daugiau įmest, 2022 m. pagal viešai prieinamus duomenis jiems pagal apyvartą ir pelnus juntamai geresni, nei anksčiau. Nors, reik manyt, biudžetu su Žalgiriu bet kokiu atveju nekonkuruos.
Dėl sudėties vėl gali būt krūva klaustukų - ar lieka treneris, jei kas nors didesnis ir turtingesnis pagalvos jį paklibint, ar lieka koks Smithas (be kurio ten puolime visai liūdesys atrodytų), jei nelieka, kuo pakeiti, su legionierių atranka Lietuvoj dažnai loterija, kai imi arba unproven talentus, arba nupezusius karjeros gaivintojus. Lietuvoj net labai daug pavyzdžių, kai vieną sezoną komanda labai gerai žaidžia, o kitą tvojasi veidu į purvą.
Žo, labiau tikėtina, kad Panevėžio sėkmė bus anomalija, bet sviedinys apvalus.
Slogi slogaus sezono pabaiga. Pralaimėjimas 2 - 0 Panevėžyje ir turnyrine prasme visi taškai susidėlioja. Šansai pakilti į pirmą arba nukristi į trečią lieka tik visiškai matematiniai - pirmam variantui reikia, kad Panevėžys visas likusias penkias praloštų, o Žalgiris savo tris laimėtų, antram reikia, kad Šiauliai visas likusias penkias laimėtų, o Žalgiris savo tris praloštų.
Rungtynės gana blankios, progų nelabai daug, iš Žalgirio Fofana porą kartų neblogai pramušė, daugiau pasidžiaugt nelabai buvo kuom. Įvarčiai praleisti po individualių klaidų - pirmam kamuolio nesugraibė Duka (niekaip nesuprantu, kodėl jis sezono gale tapo pagrindiniu vartininku, net neidealios formos Gertmonas yra galva geresnis), antram kovodamas dėl kamuolio sugrybavo ir jį labai blogoj vietoj varžovui atidavė Hnidas.
Čeburinu pasitikėjimą baigiu prarast - kai turėdamas ant suolo Novikovą, Antalį ir Vaca išleidžia į puolimą Vučurą, tai jau reiškia, kad nuo sezono nesėkmių seneliumbui biškį galvelė susisuko ir pailsėt nuo futbolo reikėtų.
Rungtynės gana blankios, progų nelabai daug, iš Žalgirio Fofana porą kartų neblogai pramušė, daugiau pasidžiaugt nelabai buvo kuom. Įvarčiai praleisti po individualių klaidų - pirmam kamuolio nesugraibė Duka (niekaip nesuprantu, kodėl jis sezono gale tapo pagrindiniu vartininku, net neidealios formos Gertmonas yra galva geresnis), antram kovodamas dėl kamuolio sugrybavo ir jį labai blogoj vietoj varžovui atidavė Hnidas.
Čeburinu pasitikėjimą baigiu prarast - kai turėdamas ant suolo Novikovą, Antalį ir Vaca išleidžia į puolimą Vučurą, tai jau reiškia, kad nuo sezono nesėkmių seneliumbui biškį galvelė susisuko ir pailsėt nuo futbolo reikėtų.
-
The_Red_Army
- trancendentine reiksme
- Posts in topic: 150
- Posts: 4019
- Joined: 04 Aug 2018, 17:33
Hnid’as 
2-2 su Šiauliais, matematiškai užsitikrinta antra vieta. Įvarčius pelnė nemėgstamiausias Žalgirio žaidėjas po kampinio ir Novikovas po didelio rikošeto. Per pridėtą laiką puikų smūgį kalė Oyewusi, bet teisėjai kažkokiu būdu įžiūrėjo nuošalę, kuri ir po VAR'o pabraižytų linijų tokia, sakykim, abejotina. Nors situacija arčiau nuošalės nei rungtynėse su Šiauliais išvykoj, tenka pripažint.
Pamąstymai apie sezoną „Žalgiris `23“. Arba kaip netikėtai krentama veidu į dirbtinę dangą.
Po praėjusio sezono atrodė, kad Žalgirio padangė visiškai vaiski ir tyra. Po labai gero praėjusio sezono turimas didelis biudžetas, pergalių Lietuvoje sinonimu tapęs treneris – tik lėk pasišokčiodamas link vienuolikto čempionų titulo ir galimai dar vieno grupės etapo Europoje. Žiemos lango pradžia irgi nuteikė optimistiškai, kai pavyko išsaugoti tokius kertinius žaidėjus kaip Gertmonas ir Gorobsovas. Į lango pabaigą pradėjo rastis abejonių – ne tiek dėl personalijų, kur iš anksto nežinai, ko vertas vienas ar kitas iki tol negirdėtas žaidėjas, kiek dėl pačios komplektacijos ir visų pirma klausimo – o kur tiek vidurio saugų sudėti?
Klausimas, kaip parodė laikas, buvo labai validus. Saugų perteklius buvo gal net ne didžiausia komandos problema, bet tokia, kuriai buvo galima užkirsti kelią. Nereikia būt genialiu strategu, kad suprastum, jog negali komandoje sutalpinti ir duoti pakankamai laiko Gorobsovui, Karašimai, Kendyšui, Verbickui, Golubickui, Fofanai, Jarusevičiui, Buffui ir Miličkovičiui (visi devyni yra centro saugai, daugiau arba mažiau), nebent – ir tai sąlyginai – jei žaistum su 5 centro saugais, kas (a) savaime yra reta schema ir (b) nepalieka vietos aikštėje Kazlauskui, Vacai, Sebaihi, Oyewusi, Petkevičiui ir Arni – tada šitiem šešiem lieka viena vieta. Žodžiu, per daug žaidėjų, algas visiem reikia mokėt, o naudos net ir nėra, nes reikia rotuoti, tada žaidėjai neįsižaidžia ir nesusižaidžia, sudėtis kaitaliojama kaip žaidžiant laimės ratą ir rezultatas gaunasi niekam tikęs.
Pagrindiniai taškai ant „i“ po sezono susidėliojo sekančiai.
Lygoje antra vieta. Neabejotinai ne tai, apie kurią buvo galvojama, o ir atsilikimas nuo pirmos vietos milžiniški dvylika taškų. Kai skirtumas toks, nėra nė ko kalbėti, kad kažkur nepasisekė ar kad Panevėžio titulas kokiu nors būdu nepelnytas. Kita vertus, niekas to ir nepasakytų – šiemet net ne tiek Žalgiris pralaimėjo titulą, kiek Panevėžys jį iškovojo – 87 taškai ir tik vienas pralaimėjimas per 36 rungtynes yra labai solidu ir net pernykščiam Žalgiriui tokia varžovo forma būtų buvusi rimtas iššūkis. Tarpusavio rungtynių rezultatai taip pat ne žaliai baltų naudai – tegul ir pralaimėjimas Vilniuje ir buvo ne pagal žaidimą.
Didžiąją sezono dalį dėl prastesnių rezultatų kaltinau puolimą – neadekvačiai pakeistą Renaną, visiškai nepakeistus Kyeremeh ir Ourega, pločio ir kūrybiškumo trūkumą ir dar šalia to noriai švaistomas progas. Statistika sako, kad ir taip ir ne, su kuo palyginsi. Jei lyginsi su pernykščiu Žalgiriu, tada taip – įmuštų įvarčių skaičius nuo 85 sumažėjo iki 67, o praleistų įvarčių grafa beveik nepakito (27 pernai ir 28 šiemet). Jei lyginti su šių metų Panevėžiu, tai Žalgiris mušė net daugiau (67 v 64), tačiau praleido dvigubai daugiau įvarčių (28 v 14).
Taurėje – fiasko su pirmu rimtu varžovu. Net ir pergalė 6 – 0 prieš AFK buvo tokia neįkvepianti, kur viskas lyg ir išspręsta labai greitai, bet paskui su keliais lygiais žemiau žaidžiančiu varžovu žaista blankiai. 0 – 3 Kaune kalba už save.
Europoje, žiūrint tik per galutinio rezultato prizmę, kaip ir viskas normoje – įveiktas ant popieriaus silpnesnis varžovas ir pralaimėta trims ant popieriaus stipresniems varžovams. Žvelgiant giliau, su Struga stumdytasi ilgiau, nei norėtųsi, su Galatasaray sukovota geriau, nei buvo galima laukti (ir tos dvejos rungtynės buvo gal pozityviausia, ką šiame sezone turėjom), su Hacken pradžia lyg nieko, bet toliau ir su jais, ir su Ferencvaros – košmaras, tragedija ir katastrofa.
Iš nepagrindinių taškų ant „i“ galima paminėti, kad pagal lankomumą Žalgiris pasikylėjo į pirmą vietą lygoje, kas savaime neblogai (nors tas lankomumas vistiek lieka neįspūdingas), o B komanda liko priešpaskutinė I lygoje, kas savaime blogai ir turėtų lemti kelialapį į II lygą. Čia dar yra niuansų – aukščiau liko nusibaigusi Marijampolė City ir Riteriai B, kurie turėtų kristi dėl to, kad į I lygą nusileidžia pagrindinė komanda. Tai gal B komanda kokiu nors būdu I lygoje ir išliks.
Toliau apie žaidėjus individualiai. Įspūdžiai subjektyvūs ir nebūtinai teisingi – mačiau ne visas rungtynes, juolab ne visose stengiausi atidžiai analizuot žaidimą.
Gertmonas. Antrus metus iš eilės gavo geriausio sezono žaidėjo apdovanojimą. Pernai dėl to abejonių nebuvo, šiemet – sunku pasakyti, vienas geriausių tikrai taip, nors pats rinkimuose jį lyg trečiu rašiau. Buvo smulkių traumų, buvo klaidelių, ir šiaip nepasakytum, kad tokia pati siena vartuose, kaip praėjusiais metais.
Duka. Liūdesys. Prieš porą metų atrodė, kad gali būti ir pagrindiniu vartininku, dabar pagal lygį netraukia ir iki atsarginio. Labiausiai įsiminė komedijinėm kliurkom žaisdamas kojomis (su Džiugu pirmam ture ir su Kauno Žalgiriu taurėje), o ir šiaip patikimumo nulis. Sezono pabaigoj kažkodėl gavo kelias rungtynes iš eilės paliekant Gertmoną ant suolo – už kokius nuopelnus, sunku suprasti.
Mikoliūnas. Metai pasivijo – tik 7 rungtynės lygoje. Paskutiniame sezono mače aplodismentais palydėtas į pensiją.
Pavelič. Grąžintas į labiau įprastą RB poziciją, bet plaukiojimų neišvengė ir joje. Sezono gale dar likus porai rungtynių išėjo iš komandos „dėl asmeninių priežasčių“.
Hnid. Aikštėj iš trijų CB atrodo geriausias... o tada pasidaro baisų atriezą ir praleidžiam įvartį. Sezono gale dar pasireiškė socialiniuose tinkluose, sulygindamas Palestiną su Ukraina. Tikėsimės, kad išgirst apie jį daugiau nebeteks.
Vučur. Žaidimo skaitymas ir gynėjo įgūdžiai gal ir vietoj, bet per lėtas ir ne itin geras su kamuoliu. Paskutinėse rungtynėse su Panevėžiu buvo pastatytas į puolimą, kas liudijo nebent Čeburiną apėmusią desperaciją ieškant nestandartinių sprendimų buksuojančiam žaidimui išgelbėti.
Kažukolovas. Daugiausiai rungtynių (33) ir minučių (2847) lygoje sužaidęs žalgirietis. Vietą starte buvo praradęs vasarą, kaip tik ant europinių mačų, kas susilaukė nemažo dėmesio spaudoj ir tarp sirgalių, ypač po labai prastų gynybos pasirodymų su Hacken ir Fradi.
Bopesu. Bėgt tebemoka, įgūdžiai atrodo regresavę. Dešinė koja kaip buvo, taip ir liko tik dėl simetrijos, bet ir kairė ėmė virsti į kanopą.
Mamič. Žaidė truputį mažiau, statistiką pasidarė truputį prastesnę... Įspūdis, kaip ir pernai, tas pats – labiau atsiskleistų jei Žalgiris žaistų su 3 CB ir Mamičius būtų pastumtas į wing backus.
Gorobsov. Pernykštės formos nebepasiekė, ypač sezono startas buvo sunkus. Sakyčiau, nelabai telpa aikštėje kartu su Kendyšu – jei kitam sezonui pasilikt, tai reikėtų kažkurį vieną.
Karašima. Vienas iš nedaugelio pasiteisinusių naujokų. Darbštus, daug bėgantis ir dėl kamuolių kovojantis saugas. Pagal stilistiką manau geriausiai paišytųsi į 4-3-3 schemą. Galima diskutuot, ar lygis pakankamas Žalgirio startui, bet bent kaip rotacijos žaidėją verta pasilikti.
Kendyš. Lyg ir vienas geresnių sezono žaidėjų, bet tuo pačiu su nemažai klaustukų. Ar reikėjo jo išvis, prisiminus, kad atėjo jis vėlai ir į jau pergrūstą CM poziciją. Kur jo optimali pozicija aikštėj, nes buvo mėtomas po visą aikštę nuo vidurio gynėjo iki antro puolėjo. Kai žaidė CB, arba jam buvo liepta kilt labai aukštai, arba trūko disciplinos (labiau linkčiau prie pirmo varianto), dėl ko ypač stipriai Žalgiris degė Budapešte. Kaip AM nėra pakankamai techniškas. Be to, reikėtų išmokti palaikyt liežuvį už dantų – pora raudonų už kalbas vienam sezonui daugoka.
Buff. Perdavimų atgal čempionas. Pusę sezono praleido dėl traumos, grįžęs žaidimui nieko nepridėjo.
Verbickas. Dėl centro saugų pertekliaus pastumtas į kraštą, kur yra ne jo pozicija. Sekėsi sunkiai, atrodė, kad tai paveikė ir pasitikėjimą savim, dėl ko sekėsi dar sunkiau. Sumoj, prastesnis už vidutinį sezonas.
Golubickas. Buvo blykstelėjimų, bet tikėjausi daugiau. Stabilia jungtim tarp saugų ir puolimo taip ir netapo (nors teoriškai iš komandos tam duomenis turi geriausius), o šito Žalgiriui šiemet labai trūko.
Jarusevičius. Labai nuviliantis sezonas, minučių skaičius lyginant su pernai krito daugiau nei 5 (!) kartus. Spaudoje vasarą kalbėta apie konfliktą tarp jo ir Venslovaitienės. Kontraktas baigiasi, tai matyt keliaus kažkur, kur laukiamas labiau.
Miličkovič. Antras poblankis sezonas paeiliui. Beveik tiek pat minučių (1187 šiemet prieš 1153 pernai), vienu įvarčiu mažiau, tas pats jausmas, kad žaidėjas gal ir su geru smūgiu, bet pernelyg vienpusiškas, kad būtų išties naudingas.
Fofana. Daug aktyvumo, mažokai galutinio produkto. Daug pagyrų sulaukė po mačo su Galatasaray, bet darbinėse lygos rungtynėse efektyvumas abejotinas.
Sebaihi. Pradėjo sezoną kaip startinis žaidėjas, pirmose rungtynėse mušė įvartį, paskui sėdo ant suolo ir nebepakilo – po balandžio čempionate sužaidė 45 minutes ir vasarą išėjo. Nė nebeatsimenu, kaip gerai ar blogai jam ten pavasarį sekėsi.
Vaca. Sūduvos siaubas – visus tris savo įvarčius mušė suvalkams. Greitas, daug bėgantis žaidėjas, toks ir ne formoj būdamas gali užduot klausimų varžovams. Būčiau norėjęs, kad gautų daugiau laiko nei tos po keitimų pritrupintos 600 minučių per sezoną.
Novikovas. Esminis vasaros papildymas. Kokybė kojose tebėra, su pilnaverčiu pasiruošimu kitam sezone galėtų tapti vienu kertinių žaidėjų.
Kazlauskas. Statistiškai labai panašus sezonas į praeitą, tiek patys 6 įvarčiai per beveik tiek pat minučių (961 pernai, 990 šiemet). Būtų geriau, jei liautųsi apsimest technišku žaidėju ir nebandytų apsivarinėt varžovų. Įmušė labai įsiminusį išlyginamąjį įvartį su Galatasaray ir tuoj pat už nusiimtą maikę gavo raudoną kortelę.
Oyewusi. Centrinė ir daugiausiai apkalbama Žalgirio figūra šiais metais. Ir prieš sezoną, ir vasarą kalbėta apie galimą jo pardavimą. Ir prieš sezoną, ir vasarą sakiau, kad jei yra galimybė, reikia parduoti. Pavasarį galvojau, kad žiemą neparduot buvo teisingas sprendimas, dabar galvoju, kad vasarą neparduot buvo brangi klaida. Jei parduot galimybė iš tikrųjų buvo, aišku.
Atmetant transferų peripetijas. Viena vertus, rezultatyviausias čempionato žaidėjas. Šalia to, stebint žaidimą aikštėje, juntamai patobulėjęs, stipresnis fiziškai, geriau žaidžiantis galva, galintis žaisti ir vienu puolėju, ką pernai buvo sunku įsivaizduoti. Greičio savybės įspūdingos ir veikia ne tik Lietuvos mastu – Galatasaray, kuris yra kaip ne kaip Čempionų lygos grupės komanda, vargo su juo kaip turi būti. Kita vertus, žaistų minučių ir įvarčių santykis pagerintas labai nedaug (137 pernai, 128 šiemet), progų išnaudojimas gana prastas, psichologiškai neatrodo labai tvirtas, pralaimint nervinasi ir pradeda daryt nesąmones.
Antal. Va čia su minutėmis įvarčiui viskas tvarkoj – mušama kas 50 minučių. Tik tų minučių sumoj vos 200. Gal trauma – aiškių pranešimų apie tai lyg nebuvo, bet sezono gale Liviu nebuvo net ant suolo. Gaila, nes aiškiai geriausias komandos užbaigėjas, o progų švaistymas buvo viena šio sezono bėdų.
Jansonas. Žaidėjui, kuriam sezono metu suėjo aštuoniolika, gaut beveik 800 minučių yra solidu. Ar jas pateisino? Čia nebūčiau toks tikras – viso labo 3 įvarčiai, kažkokių ypatingai ryškių pasirodymų irgi nepamenu.
Petkevičius. Sugrįžimas po Belgijoje praleistų metų gavosi nesėkmingas – per pusę sezono Žalgiryje nulis įvarčių, per antrą sezono pusę Hegelmanne – vienas.
Arni. Net visapusiškai blogam sezone turi būt kažkoks išskirtinis antiherojus, ir štai jis. Turėjo būti pamaina Renanui, gavosi visiška tragedija. Žaidėjas, kurio vienintelė funkcija mušti įvarčius ir kurių jis visiškai nemušė. Simboliška, kad vienintelį įvartį lygoje įmušė ne tik iš baudinio, bet dar ir melagių dieną. Dar pasižymėjo trivarčiu... į mėgėjų komandos vartus. Ryškiausias paliktas pėdsakas – per apšilimą apmyžtos stadiono tvoros. Išėjo sezono viduryje, įrašęs vardą šalia N‘Gogo, Fejzullahu ir kitų šlovingų puolimo legionierių, gąsdinusių savo smūgiais nebent Liepkalnio varnas.
Po praėjusio sezono atrodė, kad Žalgirio padangė visiškai vaiski ir tyra. Po labai gero praėjusio sezono turimas didelis biudžetas, pergalių Lietuvoje sinonimu tapęs treneris – tik lėk pasišokčiodamas link vienuolikto čempionų titulo ir galimai dar vieno grupės etapo Europoje. Žiemos lango pradžia irgi nuteikė optimistiškai, kai pavyko išsaugoti tokius kertinius žaidėjus kaip Gertmonas ir Gorobsovas. Į lango pabaigą pradėjo rastis abejonių – ne tiek dėl personalijų, kur iš anksto nežinai, ko vertas vienas ar kitas iki tol negirdėtas žaidėjas, kiek dėl pačios komplektacijos ir visų pirma klausimo – o kur tiek vidurio saugų sudėti?
Klausimas, kaip parodė laikas, buvo labai validus. Saugų perteklius buvo gal net ne didžiausia komandos problema, bet tokia, kuriai buvo galima užkirsti kelią. Nereikia būt genialiu strategu, kad suprastum, jog negali komandoje sutalpinti ir duoti pakankamai laiko Gorobsovui, Karašimai, Kendyšui, Verbickui, Golubickui, Fofanai, Jarusevičiui, Buffui ir Miličkovičiui (visi devyni yra centro saugai, daugiau arba mažiau), nebent – ir tai sąlyginai – jei žaistum su 5 centro saugais, kas (a) savaime yra reta schema ir (b) nepalieka vietos aikštėje Kazlauskui, Vacai, Sebaihi, Oyewusi, Petkevičiui ir Arni – tada šitiem šešiem lieka viena vieta. Žodžiu, per daug žaidėjų, algas visiem reikia mokėt, o naudos net ir nėra, nes reikia rotuoti, tada žaidėjai neįsižaidžia ir nesusižaidžia, sudėtis kaitaliojama kaip žaidžiant laimės ratą ir rezultatas gaunasi niekam tikęs.
Pagrindiniai taškai ant „i“ po sezono susidėliojo sekančiai.
Lygoje antra vieta. Neabejotinai ne tai, apie kurią buvo galvojama, o ir atsilikimas nuo pirmos vietos milžiniški dvylika taškų. Kai skirtumas toks, nėra nė ko kalbėti, kad kažkur nepasisekė ar kad Panevėžio titulas kokiu nors būdu nepelnytas. Kita vertus, niekas to ir nepasakytų – šiemet net ne tiek Žalgiris pralaimėjo titulą, kiek Panevėžys jį iškovojo – 87 taškai ir tik vienas pralaimėjimas per 36 rungtynes yra labai solidu ir net pernykščiam Žalgiriui tokia varžovo forma būtų buvusi rimtas iššūkis. Tarpusavio rungtynių rezultatai taip pat ne žaliai baltų naudai – tegul ir pralaimėjimas Vilniuje ir buvo ne pagal žaidimą.
Didžiąją sezono dalį dėl prastesnių rezultatų kaltinau puolimą – neadekvačiai pakeistą Renaną, visiškai nepakeistus Kyeremeh ir Ourega, pločio ir kūrybiškumo trūkumą ir dar šalia to noriai švaistomas progas. Statistika sako, kad ir taip ir ne, su kuo palyginsi. Jei lyginsi su pernykščiu Žalgiriu, tada taip – įmuštų įvarčių skaičius nuo 85 sumažėjo iki 67, o praleistų įvarčių grafa beveik nepakito (27 pernai ir 28 šiemet). Jei lyginti su šių metų Panevėžiu, tai Žalgiris mušė net daugiau (67 v 64), tačiau praleido dvigubai daugiau įvarčių (28 v 14).
Taurėje – fiasko su pirmu rimtu varžovu. Net ir pergalė 6 – 0 prieš AFK buvo tokia neįkvepianti, kur viskas lyg ir išspręsta labai greitai, bet paskui su keliais lygiais žemiau žaidžiančiu varžovu žaista blankiai. 0 – 3 Kaune kalba už save.
Europoje, žiūrint tik per galutinio rezultato prizmę, kaip ir viskas normoje – įveiktas ant popieriaus silpnesnis varžovas ir pralaimėta trims ant popieriaus stipresniems varžovams. Žvelgiant giliau, su Struga stumdytasi ilgiau, nei norėtųsi, su Galatasaray sukovota geriau, nei buvo galima laukti (ir tos dvejos rungtynės buvo gal pozityviausia, ką šiame sezone turėjom), su Hacken pradžia lyg nieko, bet toliau ir su jais, ir su Ferencvaros – košmaras, tragedija ir katastrofa.
Iš nepagrindinių taškų ant „i“ galima paminėti, kad pagal lankomumą Žalgiris pasikylėjo į pirmą vietą lygoje, kas savaime neblogai (nors tas lankomumas vistiek lieka neįspūdingas), o B komanda liko priešpaskutinė I lygoje, kas savaime blogai ir turėtų lemti kelialapį į II lygą. Čia dar yra niuansų – aukščiau liko nusibaigusi Marijampolė City ir Riteriai B, kurie turėtų kristi dėl to, kad į I lygą nusileidžia pagrindinė komanda. Tai gal B komanda kokiu nors būdu I lygoje ir išliks.
Toliau apie žaidėjus individualiai. Įspūdžiai subjektyvūs ir nebūtinai teisingi – mačiau ne visas rungtynes, juolab ne visose stengiausi atidžiai analizuot žaidimą.
Gertmonas. Antrus metus iš eilės gavo geriausio sezono žaidėjo apdovanojimą. Pernai dėl to abejonių nebuvo, šiemet – sunku pasakyti, vienas geriausių tikrai taip, nors pats rinkimuose jį lyg trečiu rašiau. Buvo smulkių traumų, buvo klaidelių, ir šiaip nepasakytum, kad tokia pati siena vartuose, kaip praėjusiais metais.
Duka. Liūdesys. Prieš porą metų atrodė, kad gali būti ir pagrindiniu vartininku, dabar pagal lygį netraukia ir iki atsarginio. Labiausiai įsiminė komedijinėm kliurkom žaisdamas kojomis (su Džiugu pirmam ture ir su Kauno Žalgiriu taurėje), o ir šiaip patikimumo nulis. Sezono pabaigoj kažkodėl gavo kelias rungtynes iš eilės paliekant Gertmoną ant suolo – už kokius nuopelnus, sunku suprasti.
Mikoliūnas. Metai pasivijo – tik 7 rungtynės lygoje. Paskutiniame sezono mače aplodismentais palydėtas į pensiją.
Pavelič. Grąžintas į labiau įprastą RB poziciją, bet plaukiojimų neišvengė ir joje. Sezono gale dar likus porai rungtynių išėjo iš komandos „dėl asmeninių priežasčių“.
Hnid. Aikštėj iš trijų CB atrodo geriausias... o tada pasidaro baisų atriezą ir praleidžiam įvartį. Sezono gale dar pasireiškė socialiniuose tinkluose, sulygindamas Palestiną su Ukraina. Tikėsimės, kad išgirst apie jį daugiau nebeteks.
Vučur. Žaidimo skaitymas ir gynėjo įgūdžiai gal ir vietoj, bet per lėtas ir ne itin geras su kamuoliu. Paskutinėse rungtynėse su Panevėžiu buvo pastatytas į puolimą, kas liudijo nebent Čeburiną apėmusią desperaciją ieškant nestandartinių sprendimų buksuojančiam žaidimui išgelbėti.
Kažukolovas. Daugiausiai rungtynių (33) ir minučių (2847) lygoje sužaidęs žalgirietis. Vietą starte buvo praradęs vasarą, kaip tik ant europinių mačų, kas susilaukė nemažo dėmesio spaudoj ir tarp sirgalių, ypač po labai prastų gynybos pasirodymų su Hacken ir Fradi.
Bopesu. Bėgt tebemoka, įgūdžiai atrodo regresavę. Dešinė koja kaip buvo, taip ir liko tik dėl simetrijos, bet ir kairė ėmė virsti į kanopą.
Mamič. Žaidė truputį mažiau, statistiką pasidarė truputį prastesnę... Įspūdis, kaip ir pernai, tas pats – labiau atsiskleistų jei Žalgiris žaistų su 3 CB ir Mamičius būtų pastumtas į wing backus.
Gorobsov. Pernykštės formos nebepasiekė, ypač sezono startas buvo sunkus. Sakyčiau, nelabai telpa aikštėje kartu su Kendyšu – jei kitam sezonui pasilikt, tai reikėtų kažkurį vieną.
Karašima. Vienas iš nedaugelio pasiteisinusių naujokų. Darbštus, daug bėgantis ir dėl kamuolių kovojantis saugas. Pagal stilistiką manau geriausiai paišytųsi į 4-3-3 schemą. Galima diskutuot, ar lygis pakankamas Žalgirio startui, bet bent kaip rotacijos žaidėją verta pasilikti.
Kendyš. Lyg ir vienas geresnių sezono žaidėjų, bet tuo pačiu su nemažai klaustukų. Ar reikėjo jo išvis, prisiminus, kad atėjo jis vėlai ir į jau pergrūstą CM poziciją. Kur jo optimali pozicija aikštėj, nes buvo mėtomas po visą aikštę nuo vidurio gynėjo iki antro puolėjo. Kai žaidė CB, arba jam buvo liepta kilt labai aukštai, arba trūko disciplinos (labiau linkčiau prie pirmo varianto), dėl ko ypač stipriai Žalgiris degė Budapešte. Kaip AM nėra pakankamai techniškas. Be to, reikėtų išmokti palaikyt liežuvį už dantų – pora raudonų už kalbas vienam sezonui daugoka.
Buff. Perdavimų atgal čempionas. Pusę sezono praleido dėl traumos, grįžęs žaidimui nieko nepridėjo.
Verbickas. Dėl centro saugų pertekliaus pastumtas į kraštą, kur yra ne jo pozicija. Sekėsi sunkiai, atrodė, kad tai paveikė ir pasitikėjimą savim, dėl ko sekėsi dar sunkiau. Sumoj, prastesnis už vidutinį sezonas.
Golubickas. Buvo blykstelėjimų, bet tikėjausi daugiau. Stabilia jungtim tarp saugų ir puolimo taip ir netapo (nors teoriškai iš komandos tam duomenis turi geriausius), o šito Žalgiriui šiemet labai trūko.
Jarusevičius. Labai nuviliantis sezonas, minučių skaičius lyginant su pernai krito daugiau nei 5 (!) kartus. Spaudoje vasarą kalbėta apie konfliktą tarp jo ir Venslovaitienės. Kontraktas baigiasi, tai matyt keliaus kažkur, kur laukiamas labiau.
Miličkovič. Antras poblankis sezonas paeiliui. Beveik tiek pat minučių (1187 šiemet prieš 1153 pernai), vienu įvarčiu mažiau, tas pats jausmas, kad žaidėjas gal ir su geru smūgiu, bet pernelyg vienpusiškas, kad būtų išties naudingas.
Fofana. Daug aktyvumo, mažokai galutinio produkto. Daug pagyrų sulaukė po mačo su Galatasaray, bet darbinėse lygos rungtynėse efektyvumas abejotinas.
Sebaihi. Pradėjo sezoną kaip startinis žaidėjas, pirmose rungtynėse mušė įvartį, paskui sėdo ant suolo ir nebepakilo – po balandžio čempionate sužaidė 45 minutes ir vasarą išėjo. Nė nebeatsimenu, kaip gerai ar blogai jam ten pavasarį sekėsi.
Vaca. Sūduvos siaubas – visus tris savo įvarčius mušė suvalkams. Greitas, daug bėgantis žaidėjas, toks ir ne formoj būdamas gali užduot klausimų varžovams. Būčiau norėjęs, kad gautų daugiau laiko nei tos po keitimų pritrupintos 600 minučių per sezoną.
Novikovas. Esminis vasaros papildymas. Kokybė kojose tebėra, su pilnaverčiu pasiruošimu kitam sezone galėtų tapti vienu kertinių žaidėjų.
Kazlauskas. Statistiškai labai panašus sezonas į praeitą, tiek patys 6 įvarčiai per beveik tiek pat minučių (961 pernai, 990 šiemet). Būtų geriau, jei liautųsi apsimest technišku žaidėju ir nebandytų apsivarinėt varžovų. Įmušė labai įsiminusį išlyginamąjį įvartį su Galatasaray ir tuoj pat už nusiimtą maikę gavo raudoną kortelę.
Oyewusi. Centrinė ir daugiausiai apkalbama Žalgirio figūra šiais metais. Ir prieš sezoną, ir vasarą kalbėta apie galimą jo pardavimą. Ir prieš sezoną, ir vasarą sakiau, kad jei yra galimybė, reikia parduoti. Pavasarį galvojau, kad žiemą neparduot buvo teisingas sprendimas, dabar galvoju, kad vasarą neparduot buvo brangi klaida. Jei parduot galimybė iš tikrųjų buvo, aišku.
Atmetant transferų peripetijas. Viena vertus, rezultatyviausias čempionato žaidėjas. Šalia to, stebint žaidimą aikštėje, juntamai patobulėjęs, stipresnis fiziškai, geriau žaidžiantis galva, galintis žaisti ir vienu puolėju, ką pernai buvo sunku įsivaizduoti. Greičio savybės įspūdingos ir veikia ne tik Lietuvos mastu – Galatasaray, kuris yra kaip ne kaip Čempionų lygos grupės komanda, vargo su juo kaip turi būti. Kita vertus, žaistų minučių ir įvarčių santykis pagerintas labai nedaug (137 pernai, 128 šiemet), progų išnaudojimas gana prastas, psichologiškai neatrodo labai tvirtas, pralaimint nervinasi ir pradeda daryt nesąmones.
Antal. Va čia su minutėmis įvarčiui viskas tvarkoj – mušama kas 50 minučių. Tik tų minučių sumoj vos 200. Gal trauma – aiškių pranešimų apie tai lyg nebuvo, bet sezono gale Liviu nebuvo net ant suolo. Gaila, nes aiškiai geriausias komandos užbaigėjas, o progų švaistymas buvo viena šio sezono bėdų.
Jansonas. Žaidėjui, kuriam sezono metu suėjo aštuoniolika, gaut beveik 800 minučių yra solidu. Ar jas pateisino? Čia nebūčiau toks tikras – viso labo 3 įvarčiai, kažkokių ypatingai ryškių pasirodymų irgi nepamenu.
Petkevičius. Sugrįžimas po Belgijoje praleistų metų gavosi nesėkmingas – per pusę sezono Žalgiryje nulis įvarčių, per antrą sezono pusę Hegelmanne – vienas.
Arni. Net visapusiškai blogam sezone turi būt kažkoks išskirtinis antiherojus, ir štai jis. Turėjo būti pamaina Renanui, gavosi visiška tragedija. Žaidėjas, kurio vienintelė funkcija mušti įvarčius ir kurių jis visiškai nemušė. Simboliška, kad vienintelį įvartį lygoje įmušė ne tik iš baudinio, bet dar ir melagių dieną. Dar pasižymėjo trivarčiu... į mėgėjų komandos vartus. Ryškiausias paliktas pėdsakas – per apšilimą apmyžtos stadiono tvoros. Išėjo sezono viduryje, įrašęs vardą šalia N‘Gogo, Fejzullahu ir kitų šlovingų puolimo legionierių, gąsdinusių savo smūgiais nebent Liepkalnio varnas.
Nuo sezono pabaigos praėjo pusantro mėnesio, pokyčiai kol kas vyksta vangiai.
Išėjo Oyewusi (savaime negerai, bet kitaip būt negalėjo), Vučuras, Hnidas (abu žaidė nemažai, bet ne itin gerai, tai atsisveikinimas suprantamas), Vaca (nepritapęs), Vareika (paskutinį kartą normaliai žaidęs dar prieš Covid pandemiją, turbūt).
Pirmu naujoku tapo Matulevičius iš Hegelmann. Kaip ir meh.
Iš bokalo eksperto pozicijų sakyčiau, kad reikėjo iš kitų A lygos komandų imt Širvį, Jankauską, Lekiatą ir Romanovskį - šita eilės tvarka. Dėl pirmo neaišku, ar pačiam labai dabar Žalgirio perspektyva būtų viliojanti, trečias ir ketvirtas jau Panevėžyje. Jankauskas su savo greitom kojom būtų visai nieko pamaina Oyewusiui.
Išėjo Oyewusi (savaime negerai, bet kitaip būt negalėjo), Vučuras, Hnidas (abu žaidė nemažai, bet ne itin gerai, tai atsisveikinimas suprantamas), Vaca (nepritapęs), Vareika (paskutinį kartą normaliai žaidęs dar prieš Covid pandemiją, turbūt).
Pirmu naujoku tapo Matulevičius iš Hegelmann. Kaip ir meh.
Iš bokalo eksperto pozicijų sakyčiau, kad reikėjo iš kitų A lygos komandų imt Širvį, Jankauską, Lekiatą ir Romanovskį - šita eilės tvarka. Dėl pirmo neaišku, ar pačiam labai dabar Žalgirio perspektyva būtų viliojanti, trečias ir ketvirtas jau Panevėžyje. Jankauskas su savo greitom kojom būtų visai nieko pamaina Oyewusiui.
-
The_Red_Army
- trancendentine reiksme
- Posts in topic: 150
- Posts: 4019
- Joined: 04 Aug 2018, 17:33
@Samir galvoji, tai teisingai ka reikejo imti, ypac kad VZ svieciasi Lietuviu trukumas, ir veliau kazka reikes leisti bile leisti i ta starta. Bet panasu, kad del Vilmos Zalgiris niekam neatrodo toks patrauklus dar visi turbut primeta ekonomi niuansa ir jeigu ta pati pasiulo Vilniuj ir kitame mieste, tai tas Vilniaus variantas atrodo so, so. Panevezys turi privaluma ta, kad is cempionu spot'o Europoj bus, tai net pralaimejimo atveju tu rungtyniu bus minimum 4-rios.
Gertmono, Jaruseviciaus, Petkeviciaus isstorijos turbut nlb padeda VZ veidui Lietuviu kontekste.
Is tu Lietuviu kurie juda uz rinktine dar klubas babkiu gauna per fifa break'us, kas irgi nepamaisytu, nei kad turet antrarusi Lietuvi, kuris nei geras rinktinej, nei geras starte buti VZ, nes yra legionierius idomesnis.
Del Jankausko manau LT klubai pasipes ir rimtu babkiu numes, bet jis laukia uzsienio pasiulymo, tai Lietuvos klubai yra Planas B.
Gertmono, Jaruseviciaus, Petkeviciaus isstorijos turbut nlb padeda VZ veidui Lietuviu kontekste.
Is tu Lietuviu kurie juda uz rinktine dar klubas babkiu gauna per fifa break'us, kas irgi nepamaisytu, nei kad turet antrarusi Lietuvi, kuris nei geras rinktinej, nei geras starte buti VZ, nes yra legionierius idomesnis.
Del Jankausko manau LT klubai pasipes ir rimtu babkiu numes, bet jis laukia uzsienio pasiulymo, tai Lietuvos klubai yra Planas B.
Ar šviečiasi lietuvių trūkumas - nežinau. Praeito sezono antroj pusėj dažniausiai net ne minimumas jų aikštėj būdavo. Klausimas aišku, kiek jų liks komandoje kitam sezonui.
Kainų lygio skirtumas tarp Lietuvos miestų nėra esminis, manau Vilmos toksiška atmosfera (nežinau kaip komandos viduj, bet iš išorės žiūrint aš irgi pagalvočiau tris kartus, prieš eidamas į organizaciją, kur vadovas viešai taip pliurpia kaip čia gerb. direktorė išstojo) sukuriama labiau atbaidys žaidėją, nei šimtas kitas eurų skirtumo už nuomą tarp Vilniaus ir ten kokių Šiaulių.
Kainų lygio skirtumas tarp Lietuvos miestų nėra esminis, manau Vilmos toksiška atmosfera (nežinau kaip komandos viduj, bet iš išorės žiūrint aš irgi pagalvočiau tris kartus, prieš eidamas į organizaciją, kur vadovas viešai taip pliurpia kaip čia gerb. direktorė išstojo) sukuriama labiau atbaidys žaidėją, nei šimtas kitas eurų skirtumo už nuomą tarp Vilniaus ir ten kokių Šiaulių.
A lygos klubai neduoda nemokamo apgyvendinimo žaidėjam? Tipo iš savo kišenės nuomojasi net ir užseniečiai?Samir wrote: ↑22 Dec 2023, 12:55 Ar šviečiasi lietuvių trūkumas - nežinau. Praeito sezono antroj pusėj dažniausiai net ne minimumas jų aikštėj būdavo. Klausimas aišku, kiek jų liks komandoje kitam sezonui.
Kainų lygio skirtumas tarp Lietuvos miestų nėra esminis, manau Vilmos toksiška atmosfera (nežinau kaip komandos viduj, bet iš išorės žiūrint aš irgi pagalvočiau tris kartus, prieš eidamas į organizaciją, kur vadovas viešai taip pliurpia kaip čia gerb. direktorė išstojo) sukuriama labiau atbaidys žaidėją, nei šimtas kitas eurų skirtumo už nuomą tarp Vilniaus ir ten kokių Šiaulių.
Apart nuomos kainų jokio kito ekonominio skirtumo tarp gyvenimo Vilniuje ir Šiauliuose juolab nėra.
Apie apgyvendinimą pamenu tik kai Stumbras buvo pagarsėjęs kai savo užsieniečius su 300 eurų algom ir 3 mln. išpirkom į kažkokius barakus sovietmečio laikų buvo uždaręs ir nelabai leisdavo iš jų išeit.
Nerekia užmiršt ir Vilniaus privalumų užsieniečių akyse.
Daugiau vietų kur nueit išgert po treniruotės, kebabų pasirinkimas didesnis ir bendrai kultūrinis gyvenimas įvairesnis.
Apie Londono trauką ir Leicesterių trūkumus tai visi kalba.
Daugiau vietų kur nueit išgert po treniruotės, kebabų pasirinkimas didesnis ir bendrai kultūrinis gyvenimas įvairesnis.
Apie Londono trauką ir Leicesterių trūkumus tai visi kalba.
Antras komandos naujokas - 26 metų RB iš Martinikos Joris Moutachy. Paskutinius kelis sezonus žaidė Ligue 2, bet paskutinės jo rungtynės ten buvo balandį, o nuo vasaros apskritai sėdėjo be klubo. Tiesa, spalį spėjo debiutuoti rinktinėje.