Baigėsi pirmas ratas, visi sužaidė su visais. Lentelė kol kas labai graži - po vakarykštės pergalės prieš Džiugą Žalgiris antrą vietą lenkia 7 taškais. Po rinktinių pertraukos iškovotos penkios pergalės iš eilės, įmušus 11 įvarčių ir praleidus 2.
Kol kas labiausiai į akis krentantis dalykas yra tas, kad Žalgiris lošia praktiškai be rotacijos. Penki žaidėjai (Tordai, Zahary, Bopesu, Kendyš ir Karašima) žaidė visas 810 minučių, dar keturi poilsiavo simboliškai: Moutachy žaidė 795, Golubickas 785, Matulevičius 768, Verbickas 713 minučių. Rotacijos nebuvimo priežastys kaip ir akivaizdžios: gynyboj ant suolo iš principo tėra vienintelis Mazuras, sauguose reikia leist visus tris lietuvius, ir kitiems vietos nebelieka.
Antra medalio pusė - turim keturis saugus legionierius, kurie ima algą, o žaist beveik nežaidžia - Fernandes (79 minutės), Mihajlovic (61 minutė), Larsson (19 minučių) ir Traore (0 minučių). Fofana 200 minučių sukrapštė, bet tai irgi mažiau, nei jis galėtų žaist.
Du nekeičiamieji (Bopesu ir Kendyš) jau turi po 3 korteles, tai artimoj ateity tikėtinai gaus mačą priverstinio poilsio.
Kitas momentas - jei pernai daug bėdavojomės dėl neišnaudotų progų, tai šiemet Žalgiris yra vienintelė lygos komanda, pagal faktinius įvarčius lenkianti xG.
Ne apie Žalgirį, bet negalima eilinį kartą nepaminėt Panevėžio - pernai per sezoną jie prarado 21 tašką, šiemet per pirmą ratą - 20.
Vilniaus Žalgiris
Vasaros perėjimų langas kaip atėjo, taip ir praėjo. Lietuviais nepasipildyta, gynėjais irgi ne. Liekam su paradoksalia situacija, kai žaidėjų kaip ir nemažai, bet sudėtis realiai popieriaus plonumo. 
Lygoj patirti du pralaimėjimai iš eilės leido Hegelmann priartėti iki keturių taškų, bet anie irgi be keitimų varo, tai gal irgi išsikvėps kažkuriuo metu.
Pora lygos rungtynių pagal seną praktiką atidėtos - su Dainava į rugsėjį, su Šiauliais - į lapkritį.
Lygoj patirti du pralaimėjimai iš eilės leido Hegelmann priartėti iki keturių taškų, bet anie irgi be keitimų varo, tai gal irgi išsikvėps kažkuriuo metu.
Pora lygos rungtynių pagal seną praktiką atidėtos - su Dainava į rugsėjį, su Šiauliais - į lapkritį.
Iš Europos out po pratęsimo. Iš dalies kaip ir dėsninga, nes per du mačus Pafos geresnė komanda buvo, iš dalies kaip ir apmaudu, nes ne vienas epizodas buvo, kur keli ar keliolika centimetrų galėjo pakeist, kas į kitą etapą išeis. Ir labai pigus praleistas įvartis pirmam mače, ir nedidelė Golubicko nuošalė, ir Antalio smūgis į virpstą vakar. Ir teisėjo kai kurie sprendimai, sakykim, abejotini, ypač apie Zahary raudoną kortelę kalbant.
Čeburino taktinis sprendimas žaist su Petkovičium krašte nustebino ir, sakyčiau, nepasiteisino, nors epizodas su Golubicko įvarčiu iš nuošalės išsivystė būtent po Petkovičiaus reido kraštu. Bet tai ir buvo vienintelis toks žybsnis - ar vertėjo dėl to išiminėti Fofana iš vidurio, arba jei jau norėjai krašto žaidėjo ar ne geriau būtų Larssonas arba Mihajlovičius? Vargu. Apskritai, sunkiose rungtynėse gerb. treneris mėgsta nestandartiniais sprendimais nustebint, tik nepamenu, kad jie būtų pasiteisinę - pernykščiai variantai su libero Kendyšu Budapešte ir centro puolėju Vučuru Panevėžyje tokie slogaus sapno variantai.
Run in sezono galui aiškus, 14 rungtynių, 8 namie, 6 išvykoj. Reik laimėt 12.
Čeburino taktinis sprendimas žaist su Petkovičium krašte nustebino ir, sakyčiau, nepasiteisino, nors epizodas su Golubicko įvarčiu iš nuošalės išsivystė būtent po Petkovičiaus reido kraštu. Bet tai ir buvo vienintelis toks žybsnis - ar vertėjo dėl to išiminėti Fofana iš vidurio, arba jei jau norėjai krašto žaidėjo ar ne geriau būtų Larssonas arba Mihajlovičius? Vargu. Apskritai, sunkiose rungtynėse gerb. treneris mėgsta nestandartiniais sprendimais nustebint, tik nepamenu, kad jie būtų pasiteisinę - pernykščiai variantai su libero Kendyšu Budapešte ir centro puolėju Vučuru Panevėžyje tokie slogaus sapno variantai.
Run in sezono galui aiškus, 14 rungtynių, 8 namie, 6 išvykoj. Reik laimėt 12.
Golubickas antradienį patyrė traumą. Žalgiris rašo, kad nežais "artimiausiu metu", futbolas.lt trimituoja, kad gal ir iki sezono galo.
Burnojau apie per mažai lietuvių, ir va buvau teisus. Dabar arba Šetkų, arba Jansoną reikės kiekviename mače į startą leisti. Nebent gal dar galima kažkokį šiai dienai kontrakto neturintį žaidėją paimti - tokiems, kaip suprantu, ta liepos 20 d. riba netaikoma, nes ir kiti klubai po jos apie naujokus pranešinėjo. Bet nelabai žinau, ar čia kažkokio pasirinkimo turim.
Burnojau apie per mažai lietuvių, ir va buvau teisus. Dabar arba Šetkų, arba Jansoną reikės kiekviename mače į startą leisti. Nebent gal dar galima kažkokį šiai dienai kontrakto neturintį žaidėją paimti - tokiems, kaip suprantu, ta liepos 20 d. riba netaikoma, nes ir kiti klubai po jos apie naujokus pranešinėjo. Bet nelabai žinau, ar čia kažkokio pasirinkimo turim.
Nelaimė Golubickui ir labai gaila, nes puikios formos buvo. Geras pastebėjimas dėl lietuvių trūkumo ir aš tuo pačiu mesiu akmenį į Čebio daržą. Kad ir šitose rungtynėse - 2-0 pirmauji, viskas yra aišku, turi pačią giliausią sudėtį lygoje, bet 85min, kai Pauliukas gavo traumą, specialistas 2 keitimus atlikęs ir visi trys pagrindiniai lietuviai yra aikštėje.
Apskritai, kai kurių žaidėjų pasirašymas, tai kaip pinigų plovimo schema su agentais atrodo:
- Ben Traore: 0 min visą sezoną.
- Jake Larsson: 156min per 8 rungtynes.
- Leandro Fernandes: 359min per 9 rungtynes.
- Nemanja Mihajlovič: 194min per 8 rungtynes.
Apskritai, kai kurių žaidėjų pasirašymas, tai kaip pinigų plovimo schema su agentais atrodo:
- Ben Traore: 0 min visą sezoną.
- Jake Larsson: 156min per 8 rungtynes.
- Leandro Fernandes: 359min per 9 rungtynes.
- Nemanja Mihajlovič: 194min per 8 rungtynes.
Gana nemaloni atkarpa lygoje, kuri vakar prasitęsė lygiosiomis Marijampolėje. Per paskutinius 6 mačus Žalgiris surinko tik 8 taškus, čia mažiau ne tik už Hegelmann ar Kauno Žalgirį, bet ir už Bangą ir Šiaulius.
Po aukščiau apkalbėtos Golubicko traumos du startus iš eilės gavo Jansonas, bet per abejas rungtynes buvo visiškai tuščias (statistikoje yra jo rezultatyvus perdavimas prieš Džiugą, bet ten jis rezultatyviu tapo tik dėl grubios gynėjo klaidos, pats perdavimas vistiek niekam tikęs). Teisybės dėlei žaidė jis krašte, kur kažin ar taip jau labai jo pozicija.
Pačio Golubicko vietą užėmė Kendyšas, kuris aikštės viduriui gali pridėt jėgos ir kovingumo, bet tikrai ne kūrybos ir tikslaus žaidimo mažam plote. Vien ant Kendyšo visų puolimo bėdų neversčiau, bet sunku žiūrėti į jį taip aukštai aikštėj, ir sunku į Žalgirio žaidimą bendrai žiūrėti, daug netikslumo, daug kovos, mažai sklandaus judėjimo ir perdavimų. Progų prieš Džiugą nedaug, prieš Sūduvą ir dar mažiau. xG tarkim baudinys pataisys, bet ir tas baudinys buvo uždirbtas tik po to, kai lempinėj atakoj dvi grubias klaidas Sūduvos gynėjai padarė, iš pradžių dėl komunikacijos stokos leisdami Verbickui priimt kamuolį, kurio jis neturėjo laimėt, o paskui ir pati pražanga labai neprotinga. Labiau Sūduvos nekompetencijos pasidarytas epizodas, nei Žalgirio susikurtas.
Kendyšo vietą užėmė Mazuras, kuris vakar gavo pirmą Žalgirio sezono raudoną kortelę. Pirmos geltonos situacijoje jį pavedė Karašima, bet antroje jau pats sugrybavo be reikalo varžovą rankomis stabdydamas.
Po aukščiau apkalbėtos Golubicko traumos du startus iš eilės gavo Jansonas, bet per abejas rungtynes buvo visiškai tuščias (statistikoje yra jo rezultatyvus perdavimas prieš Džiugą, bet ten jis rezultatyviu tapo tik dėl grubios gynėjo klaidos, pats perdavimas vistiek niekam tikęs). Teisybės dėlei žaidė jis krašte, kur kažin ar taip jau labai jo pozicija.
Pačio Golubicko vietą užėmė Kendyšas, kuris aikštės viduriui gali pridėt jėgos ir kovingumo, bet tikrai ne kūrybos ir tikslaus žaidimo mažam plote. Vien ant Kendyšo visų puolimo bėdų neversčiau, bet sunku žiūrėti į jį taip aukštai aikštėj, ir sunku į Žalgirio žaidimą bendrai žiūrėti, daug netikslumo, daug kovos, mažai sklandaus judėjimo ir perdavimų. Progų prieš Džiugą nedaug, prieš Sūduvą ir dar mažiau. xG tarkim baudinys pataisys, bet ir tas baudinys buvo uždirbtas tik po to, kai lempinėj atakoj dvi grubias klaidas Sūduvos gynėjai padarė, iš pradžių dėl komunikacijos stokos leisdami Verbickui priimt kamuolį, kurio jis neturėjo laimėt, o paskui ir pati pražanga labai neprotinga. Labiau Sūduvos nekompetencijos pasidarytas epizodas, nei Žalgirio susikurtas.
Kendyšo vietą užėmė Mazuras, kuris vakar gavo pirmą Žalgirio sezono raudoną kortelę. Pirmos geltonos situacijoje jį pavedė Karašima, bet antroje jau pats sugrybavo be reikalo varžovą rankomis stabdydamas.
Pas mane lygtai iš kažkurio pergalingo protmūšio sezono dar yra likusių pora Storo knygos „Anapus futbolo aikštės“ egzempliorių, kurių atsiimt pageidavimų nebuvo. Jei domina, galėsiu paieškot.
Labai platus klausimas. Jei apskritai Žalgirio istorija domėtis, tai iš online resursų galima čia kažko ieškot, bet labai didelė apimtis ir nuoseklumo stokojantis pateikimas.
https://www.lff.lt/ispudingos-apimties- ... e-erdveje/
Aš irgi esu skyrių Žalgirio istorijai sovietiniam čempionate dedikavęs, tai bendram supratimui galima pasiskaityt. Ir pasineigt mitą, kad prie sovietų tai lietuviai oi kaip varė futbole.
https://contribee.com/rimantaspetrauskas
Spausdintam formate tas pats Kalinauskas apie 2000 m. yra išleidęs atskirą knygą apie Žalgirį. Kažkur skaitytų knygų rinkoj gal dar pavyktų rasti, pats kažkada dar Žalgirio stadione prie vartelių pirkau.
Tokia statistinė apžvalga pamečiui. Jei istorijų apie Ivanauską - jo paties autobiografija. Labai lengvai susiskaitė atsimenu, ir ten tų istorijų iš už aikštės ribų lyg nemažai buvo.
Dar tokia knyga yra, ten interviu su Lietuvos sporto žmonėm, tame tarpe ir su Žalgirio asmenybėm (tikrai yra su Zelkevičium ir Turskiu, gal dar su kuo).
https://www.geraknyga.lt/knygu-sarasas/ ... olochovas/
Klimkevičius yra knygų apie Lietuvos futbolą išleidęs, vieną skirtą biografijoms. Bet ten lyg be kažkokių įdomesnių istorijų, o ir šiaip jo rašymo / dėstymo stilium nesižaviu, turiu pasakyt.
Patalpinu ir čia savo mintis apie šių metų Žalgirio sezoną.
Pirmas dalykas – komplektacija, ir kodėl Žalgiris šiemet buvo Šriodingerio Žalgiris. Žaidėjų turėjo vienu metu ir per daug, ir per mažai.
Su vartininkais kaip ir viskas tvarkoje – turėjom du, žaidė vienas. Pozicijos specifika tokia jau yra, nieko nepadarysi, su vienu likti negali, abu kažkaip rotuot irgi dažniausiai bloga mintis.
Su gynėjais – jau kaip pasakius. Vienas tikras RB (Moutachy), vienas tikras LB (Bopesu), du tikri CB (Zahary, Mazur), vienas CM konvertuotas į CB (Kendyš), vienas 19 metų jaunuolis skylėms kaišioti (Šetkus). Sudėtis šioje vietoje plona, bet atžaidė be traumų.
Su saugais - dar įdomiau. Kaip žinia, A lygoje reikia sudėtyje kiekvienu metu turėti tris lietuvius. Kiek Žalgiryje tų tvirtai pirmos komandos lietuvių? Lygiai trys – Verbickas, Golubickas, Matulevičius. Reiškia: (a) praktiškai visada turi juos leisti į startą; (b) bet kuri iš jų išimti gali tik įleisdamas dvidešimties dar nesulaukusį pilietį, kuris nebūtinai bus geriausias žaidėjas savo pozicijoje; (c) vaikštai peilio ašmenimis, jei bet kuris iš jų gaus traumą. Šitie trys dalykai aiškūs, bet yra ir ketvirtas – visi šitie žaidėjai yra labai panašios pozicijos. Visi trys yra CM / AM. DM iš jų galėčiau įsivaizduoti nebent Verbicką, bet ir tai sunkiai. Ir, beje, nežaidė jis šioje pozicijoje šiam sezone.
Kas iš to išeina? Turim keturis gynėjus, turim DM (sezono pradžiai į šią vietą dvi pavardės – Karašima ir Traore), turim tris lietuvius, kurių neleisti negalima pagal taisykles. Lieka vietų aikštėje kiek? Dvi. Žaidėjų į tas dvi vietas kiek? Fofana, Fernandes, Larsson, Mihajlovič, Antal, Hodžič, Petkovič, Jansonas, Mikulėnas. Net jei neskaičiuosim paskutinių dviejų, kuriuos galima leisti vietoj kažkurio pagrindo lietuvio, į dvi vietas lieka septyni žaidėjai. Čia tokia situacija, kur pakankamai laiko negali žaidėjams rasti net teoriškai, ir jau prieš sezoną aišku, kad kažkurie algą gaus už nieko neveikimą. Taip ir gavosi – Fernandes, Larsson, Mihajlovič, Hodžič – visi žaidė mažai minučių, kas negerai nei jiems patiems, nei komandai.
Šalia to – galimybės varijuoti taktikomis. Jei turime 3 lietuvius CM, plius DM, reiškia, nebelieka galimybės žaisti su krašto saugais. Krašto saugai komandoje buvo du (Mihajlovič ir Larsson), nenuostabu, kad abu žaidė labai nedaug.
Vilma kažkurioje laidoje po sezono sakė, kad turėti tik tris lietuvius buvo rizika, kuri pasiteisino. Nežinau, jei taip, tada ir lošimas kazino yra racionali investicija, nes gali pasisekti. Su tokia komplektacija buvo labai daug dalykų, kur viskas galėjo baigtis blogai. Pasisekė, blogai nesibaigė, bet gal kitą sezoną tokiais eksperimentais nebeužsiimkim.
Beje, nesakau, kad maža, stabili sudėtis, su mažai rotacijų, savaime yra kažkas blogo. Anaiptol. Tarpusavio susižaidimas ir supratimas tarp pirmo vienuoliktuko žaidėjų matėsi, ir tai, kad jie nuolat žaidė kartu, viena to priežasčių. Bet ir prie mažos sudėties reikia adekvataus rezervo į visas pozicijas, o be to, neprisirinkti žaidėjų, kurie aikštėje laiko tikrai negalės gauti. Biudžetas ne guminis, jį švaistyti žaidėjams, kurie sužais po kelis šimtus minučių – nu kam?
Praktikoje be keturių gynėjų ir trijų lietuvių faktiškai nekeičiami buvo ir Karašima (jo konkurentas Traore taip aikštėje ir nepasirodė) bei Antalis (savo žaidimu išstūmęs iš starto visus jaunesnius). To pasėkoje 10 žaidėjų sužaidė nuo 74 proc. (Antalis, 2 396 minutės) iki 99,5 proc. (Moutachy, 3 225 minutės) maksimaliai galimo žaidimo laiko. 90 proc. galimo žaidimo laiko viršijo net septyni komandos futbolininkai.
Einant prie turnyrų. A lyga laimėta, skirtumas nuo antros vietos įtikinamas, po metų pertraukos susigrąžintas titulas, viskas gerai. Bet peršasi įdomių palyginimų su praėjusiu sezonu, kai viskas buvo blogai.
Taškai: 79 šiemet, 75 pernai, t. y. pagerėjimas viso labo 4 taškai, kurie nei pernai, nei šiemet nebūtų darę skirtumo galutinei vietai lentelėje. Kitaip tariant, grįžtam prie pernai apkalbėtos tiesios, kad tada ne tiek Žalgiris pralaimėjo titulą, kiek jį laimėjo labai įspūdingą rezultatą ir ypač gynybinius rodiklius pademonstravęs Panevėžys. Šiemet tokio unikumo nebuvo, to „du su trupučiu“ taškų vidurkio standartiškai pakako nuvažiuoti į gan užtikrintą titulą.
Įmušta 76 šiemet, 67 pernai. Šalia to, xG per rungtynes 1,98 šiemet, 2,12 pernai. Statistika patvirtina įspūdį, kad pernai tikrai buvo bėdų su realizacija, šiemet tuo tarpu pavyko mušti net daugiau, nei pagal xG priderėtų.
Praleista 31 šiemet ir 28 pernai. xGA taip pat kiek prastesnis: 1,26 šiemet ir 1,20 pernai. Tiek pernai, tiek šiemet pavyko praleisti ženkliai mažiau, nei kad priderėtų pagal xGA – kažkiek nuopelnų vartininkams, kažkiek galbūt tendencija yra apie tai, kad ne visi lygos puolėjai yra labai geri užbaigėjai.
Taškai prieš varžovus pasiskirstė taip:
12: Dainava, Šiauliai, TransInvest;
10: Banga;
9: Džiugas, Kauno Žalgiris;
7: Panevėžys;
6: Sūduva;
2: Hegelmann.
Čia į akis krenta trys dalykai: Šiauliai, kurių 2023 m. nepavyko įveikti nė karto, aplošti visus keturis kartus; Sūduva buvo itin nepalankus varžovas (ir su jais visi mačai buvo Žalgiriui svarbūs – ne tas atvejis, kai komanda ateina į rungtynes su paplūdimo šlepetėm ir praleidžia keturis nuo Panevėžio); Hegelmann jau pernai buvo nepalankus varžovas, šiemet tapo visišku kriptonitu.
Taurė antrus metus iš eilės susiklostė nesėkmingai, pasitraukta anksti ir šį kartą pralaimėta tarsi ir silpnesniam varžovui. Bet čia jau specifika tokia, vienas blogas mačas ar net ir keli blogi epizodai ir viso gero.
Europoje teko išbandyti sunkesnį kelią einant nuo pradžių per Konferencijų lygos atrankos brūzgynus ir neturint to parašiuto, kurį gauni eidamas iš čempiono pozicijos. Įdomus momentas – pirmame atrankos etape Žalgiris buvo patį aukščiausią reitingą turinti komanda. Pirmame etape gautas varžovas (Vaasa) buvo įveiktas pakankamai užtikrintai, laimint abejas rungtynes, ir pagal žaidimą gal ir tas rungtynes, bent pirmąsias, buvo galima laimėti ir didesniu skirtumu.
Antrame etape nenuskilo su burtais – net ir iš skirstytos pozicijos gautas Pafos klubas, su ženkliai didesniu biudžetu ir, kaip dabar matom, gera komanda. Kipro čempionate jie per 10 rungtynių prarado tik 2 taškus ir tvirtai pirmauja. Pirmų rungtynių pradžia buvo gera, du Antalio įvarčiai, paskui darėsi sunkiau. Kipre reikalus pagadino gana abejotina Zahary raudona kortelė, po ko rungtynės buvo kančia bandant atsilaikyti (nors ir iki to Pafos juntamai geresnė komanda buvo), galiausiai po pratęsimo teko nusileisti. Pasirodymas iš esmės pagal galimybes – iššokti virš bambos nepavyko, bet ir nepasakysi, kad kažkas labai nuvylė.
Toliau - apie kievieną žaidėją atskirai (statistika tik apie lygos rungtynes).
Arpad Tordai. 34 rungtynės, 3 060 minučių, 29 praleisti įvarčiai, 2 geltonos kortelės. Praleido tik dvejas paskutiniąsias A lygos sezono rungtynes, iki tol varė be keitimų. Bendrai imant sakyčiau žemesnio lygio vartininkas už Gertmoną, juntamas lygio skirtumas žaidžiant kojomis ir pasigedau greitų kamuolio įvedimų rankomis. Iš tų labiau tiesioginių vartininko funkcijų sakyčiau taip – su smūgiais tvarkosi gerai, refleksai vietoje, o štai su skersavimais – ne itin, pasitaikė nesugautų kamuolių, nesusišnekėjimo su centro gynėjais ar nuo praktiškai šoninės linijos įsileistas įvartis Marijampolėje. Buvo pora koncentracijos praradimo momentų, kai net nesureagavo į tolimą Antanavičiaus smūgį pirmose rungtynėse su Hegelmann ar pasidarė laisvą smūgį baudos aikštelėje antrą kartą paimdamas kamuolį Širvintose.
Dušan Markovič. 2 rungtynės, 180 minučių. Pasireikšti gavo tik pačioje sezono pabaigoje, iš ko daryti toli siekiančias išvadas būtų neišmintinga. Per tas dvejas rungtynes atstovėjo neblogai.
Joris Moutachy. 36 rungtynės, 3 225 minutės, 4 rezultatyvūs perdavimai, 2 geltonos kortelės. Vienintelis žaidėjas, sužaidęs visas A lygos sezono rungtynes ir tik vieną kartą buvo pakeistas. Statistika puolant daug kuklesnė nei kitame krašte žaidusio Bopesu, tačiau skirtumas tarp realaus indėlio, sakyčiau, mažesnis nei rodo skaičiai. Visi keturi jo rezultatyvūs perdavimai po skersavimų, bet žaidime buvo ir nemažai atakas aštrinančių perdavimų iš giliau, kur įvarčiai krisdavo ar progos buvo sukuriamos dar po vieno ar dviejų perdavimų.
Gynybinės funkcijos kaip Černobylio reaktorius – not great, not terrible. Vienas prieš vieną sakyčiau gerai, poziciškai klaidų buvo. Keli įvarčiai buvo praleisti, kai Moutachy buvo paliktas gintis antrame aukšte prieš aukštesnius ir stipresnius varžovų puolėjus – dėl to, kad nėra aukštesnis, žaidėją kaltinti sunku, labiau gal varžovų sugebėjimas išnaudoti silpnesnę jo vietą.
Younn Zahary. 35 rungtynės, 2 976 minutės, 1 įvartis, 1 rezultatyvus perdavimas, 7 geltonos kortelės. Sumoje turbūt geriausias komandos gynėjas. Turėjo nesėkmingą momentą Kipre, kai gavo raudoną kortelę, turėjo kliurkų ir lygoje (pvz. neatitvertas Ribeiro antrame namų mače su Hegelmann ar įvartį kainavusi klaida darant dirbtinę nuošalę namie su Dainava), bet bendrai imant dažniau gelbėjo, nei kad pridarė problemų komandai pats.
Įvartį pelnė tik vieną, bet labai svarbiame mače, ir labai technišku smūgiu.
Jurij Kendyš. 34 rungtynės, 2 960 minučių, 2 įvarčiai, 3 rezultatyvūs perdavimai, 7 geltonos kortelės. Šį sezoną perorientuotas į vidurio gynėją, saugu žaidė epizodiškai ir nelabai sėkmingai. Gynyboje geras fizinėse dvikovose, tačiau lėtokas, pozicinių klaidų irgi darė, bet labiau sezono pradžioje. Ilgi perdavimai kartais padėdavo susikurti momentų, pats abu įvarčius įmušė po kampinių.
Kaip CM jo šiai dienai nebematau – kai reikia žaisti aukštai, kur varžovai duoda mažai laiko, stinga staigumo ir technikos. Kaip CB buvo nemažai kritikuojamas, bet, sakyčiau, ne visada pelnytai ir manau Žalgirio lygį žaisdamas šioje pozicijoje pilnai atitinka.
Myroslav Mazur. 21 rungtynės, 1 025 minutės, 3 geltonos kortelės, 1 raudona kortelė. Atsarginis gynėjas. Nelabai patiko, varžovams suteikia per daug erdvės. Turi gana smagią kairę koją, bet įvarčio įmušti nepavyko.
Vienintelis Žalgirio žaidėjas, lygoje šį sezoną gavęs raudoną kortelę.
Joel Bopesu. 35 rungtynės, 3 140 minučių, 7 įvarčiai, 13 rezultatyvių perdavimų, 4 geltonos kortelės. Lygos lyderis pagal rezultatyvius perdavimus. Jei norit mano nuomonės, tai rezultatyvūs perdavimai yra dėsninga jo žaidimo išdava, o štai šuolis įvarčių grafoje (prieš tai per trejus metus nemušė nė karto) – atsitiktinumas ir anomalija. Kodėl taip sakau? Pažiūrėkim į jo įvarčius – trys vartininkų klaidos, du rikošetai, vienas baudinys ir tik vienas įvartis (namie su Panevėžiu) – gerai realizuota žaidimo situacija. Ta pati situacija ne visai logiška – kaip dažnai jūs matot LB kontratakos smaigalyje? Antroje sezono pusėje tas sėkmės kranelis užsisuko ir įvarčių nebebuvo.
Rezultatyvūs perdavimai, tuo tarpu, niekur nedingo. Žaidėjas atletiškas ir ištvermingas, bėga daug, varžovų aikštės pusėje būna dažnai. Skersavimai, reikia pasakyt, kokybiški. Po kampinių, jei teisingai suskaičiuoju, keturi rezultatyvūs perdavimai ir dar trys įvarčiai, kur kažkas kitas prieš paskutinį smūgį lietė kamuolį.
Rabona Petkovičiui namų mače su Kauno Žalgiriu verta atskiro paminėjimo. Pasijungimas prie Pietų IV merkiant lietui – irgi.
Beje, galima prisiminti, kad prieš dvejus metus Žalgiryje rezultatyviais perdavimais spindėjo kitas LB Mamičius. Tendencija? Galimai, kai žaidi be krašto saugų ir aukštai kylančiais krašto gynėjais, tie puolime kartais kažką gero nuveikia.
Žaidimui gynyboje didelių pretenzijų irgi nėra. Buvo kažkiek pozicinių klaidų pametant gynybos liniją bei nesėkmingų momentų tvarkantis su aukštais kamuoliais, bet žaidėjas tikrai nebuvo silpnoji gynybos linijos grandis ir kažkokių ryškių minusų čia negalėčiau įvardinti.
Martynas Šetkus. 20 rungtynių, 570 minučių, 1 rezultatyvus perdavimas, 3 geltonos kortelės. Pirmas pilnavertis sezonas pirmojoje komandoje. Starte žaidė tik 4 rungtynes, dažniau kildavo nuo suolo, pakeisdamas kažkurį iš trijų pagrindinių lietuvių. Gynyboje žaidė, jei neklystu, vieninteles rungtynes namuose su Kauno Žalgiriu, kiti pasirodymai CM pozicijoje. Ryškių epizodų nelabai pamenu, bet ir žaidimo negadino, o tai jau neblogai.
Jukijoši Karašima. 34 rungtynės, 2 971 minutė, 1 įvartis, 1 rezultatyvus perdavimas, 7 geltonos kortelės. Pagrindinis komandos atraminis saugas, nežaidęs tik dvejose rungtynėse – vienose dėl diskvalifikacijos, kitose – kai žaidė lemiamose II lygos sezono rungtynėse už B komandą. Žaidėjas, kuriam labai į naudą išėjo tai, kad Gorobsovas išėjo iš komandos, o Kendyšas buvo perkvalifikuotas į gynėjus.
Žaidėjas man patinka, daug bėgantis, daug kovojantis dėl kamuolių, uždarantis daug erdvių varžovams. Žaidimas bandant aktyviai perimt kamuolius yra kiek rizikingas ir kartais, kai to kamuolio perimti nepavyksta, varžovai gauna erdvių greitoms atakoms (Vareikos įvartis Sportimoje – chrestomatinis tokios situacijos pavyzdys). Vis dėlto, dienos gale tie perimti kamuoliai atsveria nemalonius, bet gana retus atsikirtimus.
Kas gal ne taip patinka tai situacijos, kai Karašimai reikėdavo pasaugoti centro gynėjus. O tokios situacijos neretos – komanda žaidė su dviem aukštai kylančiais krašto gynėjais, jų erdves centro gynėjams saugoti reikėjo, atitinkamai DM leistis žemyn irgi reikėjo. Tokiose situacijose buvo sezono eigoje momentų, kai tokie pasaugojimai buvo chaotiški ar pavėluoti, arba jau atsidūręs gynėjo rolėje Karašima ne itin sėkmingai sužaisdavo.
Ben Traore. 0 rungtynių, 0 minučių. Statistika daugmaž viską pasako. Lyg gavo traumą, ir kažkuriuo momentu galiausiai prapuolė iš komandos.
Ovidijus Verbickas. 33 rungtynės, 2 774 minutės, 2 įvarčiai, 4 rezultatyvūs perdavimai, 1 geltona kortelė. Ponas stabilumas. Pirmas sezonas kapitono pareigose. Šiame sezone atakuojant buvo Golubicko ir Matulevičiaus šešėlyje, bet šiaip kažkokių priekaištų surasti sunku, aštunto numerio funkcijas atliko daugiau nei patenkinamai.
Giedrius Matulevičius. 35 rungtynės, 2 972 minutės, 11 įvarčių, 5 rezultatyvūs perdavimai, 3 geltonos kortelės. Sezono atradimas. Prieš sezoną atrodė kaip neblogas žaidėjas rotacijai, bet ne daugiau. Šiemet puikiai rasdavo erdves arti varžovų vartų, gerai išnaudojo progas, gerai kombinavo su kitais žaidėjais (pirmiausia Golubicku), individualūs reidai per centrą irgi ne kartą kėlė varžovams problemų.
Paulius Golubickas. 33 rungtynės, 2 844 minutės, 8 įvarčiai, 11 rezultatyvių perdavimų, 1 geltona kortelė. Aiškia persvara laimėjo geriausio sezono žaidėjo rinkimus ir nėra sunku suprasti kodėl. Pagrindinis atakų kūrėjas, pagrindinis situacijų aštrintojas. Žaidėjo įtaka pasijuto tada, kai keletui rungtynių iškrito dėl šonkaulių traumos – komandos žaidimas puolant tada atrodė vykstantis per vargus ir kančias. Po šio sezono, tikėtina, antrą kartą bandys laimę užsienyje.
Adama Fofana. 21 rungtynės, 919 minučių, 6 įvarčiai, 1 geltona kortelė. Įdomus žaidėjas. Turi gerą tolimą smūgį, fiziškai stiprus, gana techniškas. Vienas įvartis per 153 minutes yra geras rodiklis, juolab žaidėjui, kuris nėra puolėjas. Kaip žaidimo organizatorius – silpnesnis, sprendimai atakose ne visada pamatuoti ir tinkami. Sužaidė gana nedaug – iš dalies dėl aptarto žaidėjų pertekliaus atakuojančiose pozicijose, iš dalies ir dėl pasikartojančių traumų.
Jake Larsson. 8 rungtynės, 156 minutės, 1 įvartis, 1 geltona kortelė. Žaidė labai mažai. Kažkokių išvadų iš tiek minučių žaidimo daryti nė neišeina. Panevėžyje pelnė svarbų įvartį, nors ten žaidėjo nuopelnai apsiribojo tuo, kad greitai perbėgo aikštę ir gavo kamuolį ant lėkštutės paridenimui į tuščius vartus.
Leandro Fernandes. 10 rungtynių, 376 minutės, 1 įvartis, 2 geltonos kortelės. Gana techniškas žaidėjas, mėgstantis žaisti su kamuoliu. Ypatingu efektyvumu nesuspindo, bet ir minučių skaičius ribotas. Sezono viduryje gavo traumą, po kurios sugrįžo tik paskutiniame ture.
Nemanja Mihajlovič. 15 rungtynių, 482 minutės, 1 įvartis, 3 rezultatyvūs perdavimai. Tas žaidėjas, kurį norėčiau komandoje matyti ir kitą sezoną, ir gerokai svarbesnėje rolėje. Kiek žaidė, žaidė labai aktyviai ir kūrė daug aštrių momentų. Įvartį ar rezultatyvų perdavimą kūrė kas 120 minučių – tai geresnis rodiklis nei Golubicko (150 min.) ir nusileidžia tik puolėjams (Antaliui ir Petkovičiui).
Liviu Antal. 35 rungtynės, 2 396 minutės, 20 įvarčių, 5 rezultatyvūs perdavimai, 2 geltonos kortelės. Sulaukęs 35-erių antrą kartą tapo rezultatyviausiu A lygos sezono žaidėju. Sprogstančio greičio gal ir nebeturi, bet tą kompensuoja pajautimas kada ir kur reikia bėgti, kur rasti erdvę. Su realizacija irgi viskas tvarkoje – nepasakysi, kad viską ką susikuria, paverčia įvarčiais, bet ir ne švaistūnas.
Iš 20 įvarčių 7 pelnė 11 metrų baudiniais – taigi, pagal įvarčius iš žaidimo lygoje nusileido ir Ikauniekui, ir Devensui, pagal minutes įvarčiui iš žaidimo – net ir, pavyzdžiui, Hodžičiui. Kita vertus, sugebėjimas mušti baudinius irgi svarbus, o Antalis ne tik kad sumušė visus, bet dar ir sumušė tokius, kad vartininkams nebuvo šansų, net jei kampą ir atspėdavo.
Nikola Petkovič. 24 rungtynės, 1 142 minutės, 8 įvarčiai, 3 rezultatyvūs perdavimai. Įvarčius mušė tik sezono pradžioje ir pabaigoje, o viduryje serviravo 5 mėnesių sausą atkarpą. Kita vertus, paskaičiavus žaidimo minutėmis, ta atkarpa nebeatrodo tokia baisi – 353 minutės. Įvartį iš žaidimo mušė kas 143 minutes – tai geriausias rezultatas komandoje.
Antaliui nusileidžia judėjime be kamuolio, be to nėra labai fiziškas. Toks tipinis užbaigėjas – kai muša gerai, kai nemuša, didelių papildomų naudų neduoda. Perdavimas Matulevičiui Širvintose aišku buvo vertas aplodismentų, bet tokie epizodai žaidime labiau išimtis.
Armin Hodžič. 23 rungtynės, 712 minučių, 4 įvarčiai, 3 geltonos kortelės. Taraninis puolėjas. Sezoną pradėjo labai sėkmingai (per pirmas 4 rungtynes – 3 įvarčiai), bet vėliau pasirodė, kad su kamuoliu draugauja neypatingai. Antroje sezono pusėje žaidė gana epizodiškai.
Romualdas Jansonas. 21 rungtynės, 450 minučių, 2 rezultatyvūs perdavimai, 3 geltonos kortelės. Aplink žaidėją šiemet buvo daug pozityvaus konteksto – įvarčiai už U19 rinktinę, 5 įvarčiai per 2 rungtynes į The New Saints vartus, įvartis prieš Manchester United, debiutas Lietuvos vyrų rinktinėje. Tik, kaip matom, visas kontekstas ne apie Žalgirio pirmą komandą. Joje šiemet vienas įvartis pralaimėtame taurės mače ir blankūs pasirodymai lygoje – nepasakysi, kad nesistengia, bet galutinio produkto nebuvo, o ir sprendimai kartais labiau padedantys varžovams, nei saviems. Pagal rungtynes, minutes, startus ir įvarčius šis sezonas blogesnis nei 2023 m. Rezultatyvių perdavimų daugiau šiemet, nors alyga.lt ir nusiteikusi iš jo nusukti perdavimą Antaliui mače prieš Džiugą.
Meinardas Mikulėnas. 6 rungtynės, 260 minučių, 1 įvartis, 2 geltonos kortelės. Nieko labai įsimintino. Įspyrė vieną įvartį iš pusmetrio, bet bendrai imant per tas ribotas minutes atrodė tuščias – jei Jansonas darė kažką, bet nelabai sėkmingai, tai Mikulėno dažniau nesimatydavo visai. Antrą sezono pusę buvo išnuomotas į Džiugą, kur irgi prasėdėjo ant suolo.
Patrik Matyžonok (7 rungtynės, 40 minučių), Karolis Chrustaliov (2 rungtynės, 14 minučių), Titas Stakėnas (1 rungtynės, 1 minutė). Trys labai jauni žaidėjai su labai epizodiniais vaidmenimis. Matyžonokas iš jų arčiausiai pirmos komandos ir vienintelis turėjo įsimintiną epizodą, kai namų rungtynėse su Hegelmann buvo akivaizdžiai nugriautas baudos aikštelėje ir tą nesuvokiamu būdu pražiūrėjo ne tik aikštės teisėjas, bet ir VAR.
Pirmas dalykas – komplektacija, ir kodėl Žalgiris šiemet buvo Šriodingerio Žalgiris. Žaidėjų turėjo vienu metu ir per daug, ir per mažai.
Su vartininkais kaip ir viskas tvarkoje – turėjom du, žaidė vienas. Pozicijos specifika tokia jau yra, nieko nepadarysi, su vienu likti negali, abu kažkaip rotuot irgi dažniausiai bloga mintis.
Su gynėjais – jau kaip pasakius. Vienas tikras RB (Moutachy), vienas tikras LB (Bopesu), du tikri CB (Zahary, Mazur), vienas CM konvertuotas į CB (Kendyš), vienas 19 metų jaunuolis skylėms kaišioti (Šetkus). Sudėtis šioje vietoje plona, bet atžaidė be traumų.
Su saugais - dar įdomiau. Kaip žinia, A lygoje reikia sudėtyje kiekvienu metu turėti tris lietuvius. Kiek Žalgiryje tų tvirtai pirmos komandos lietuvių? Lygiai trys – Verbickas, Golubickas, Matulevičius. Reiškia: (a) praktiškai visada turi juos leisti į startą; (b) bet kuri iš jų išimti gali tik įleisdamas dvidešimties dar nesulaukusį pilietį, kuris nebūtinai bus geriausias žaidėjas savo pozicijoje; (c) vaikštai peilio ašmenimis, jei bet kuris iš jų gaus traumą. Šitie trys dalykai aiškūs, bet yra ir ketvirtas – visi šitie žaidėjai yra labai panašios pozicijos. Visi trys yra CM / AM. DM iš jų galėčiau įsivaizduoti nebent Verbicką, bet ir tai sunkiai. Ir, beje, nežaidė jis šioje pozicijoje šiam sezone.
Kas iš to išeina? Turim keturis gynėjus, turim DM (sezono pradžiai į šią vietą dvi pavardės – Karašima ir Traore), turim tris lietuvius, kurių neleisti negalima pagal taisykles. Lieka vietų aikštėje kiek? Dvi. Žaidėjų į tas dvi vietas kiek? Fofana, Fernandes, Larsson, Mihajlovič, Antal, Hodžič, Petkovič, Jansonas, Mikulėnas. Net jei neskaičiuosim paskutinių dviejų, kuriuos galima leisti vietoj kažkurio pagrindo lietuvio, į dvi vietas lieka septyni žaidėjai. Čia tokia situacija, kur pakankamai laiko negali žaidėjams rasti net teoriškai, ir jau prieš sezoną aišku, kad kažkurie algą gaus už nieko neveikimą. Taip ir gavosi – Fernandes, Larsson, Mihajlovič, Hodžič – visi žaidė mažai minučių, kas negerai nei jiems patiems, nei komandai.
Šalia to – galimybės varijuoti taktikomis. Jei turime 3 lietuvius CM, plius DM, reiškia, nebelieka galimybės žaisti su krašto saugais. Krašto saugai komandoje buvo du (Mihajlovič ir Larsson), nenuostabu, kad abu žaidė labai nedaug.
Vilma kažkurioje laidoje po sezono sakė, kad turėti tik tris lietuvius buvo rizika, kuri pasiteisino. Nežinau, jei taip, tada ir lošimas kazino yra racionali investicija, nes gali pasisekti. Su tokia komplektacija buvo labai daug dalykų, kur viskas galėjo baigtis blogai. Pasisekė, blogai nesibaigė, bet gal kitą sezoną tokiais eksperimentais nebeužsiimkim.
Beje, nesakau, kad maža, stabili sudėtis, su mažai rotacijų, savaime yra kažkas blogo. Anaiptol. Tarpusavio susižaidimas ir supratimas tarp pirmo vienuoliktuko žaidėjų matėsi, ir tai, kad jie nuolat žaidė kartu, viena to priežasčių. Bet ir prie mažos sudėties reikia adekvataus rezervo į visas pozicijas, o be to, neprisirinkti žaidėjų, kurie aikštėje laiko tikrai negalės gauti. Biudžetas ne guminis, jį švaistyti žaidėjams, kurie sužais po kelis šimtus minučių – nu kam?
Praktikoje be keturių gynėjų ir trijų lietuvių faktiškai nekeičiami buvo ir Karašima (jo konkurentas Traore taip aikštėje ir nepasirodė) bei Antalis (savo žaidimu išstūmęs iš starto visus jaunesnius). To pasėkoje 10 žaidėjų sužaidė nuo 74 proc. (Antalis, 2 396 minutės) iki 99,5 proc. (Moutachy, 3 225 minutės) maksimaliai galimo žaidimo laiko. 90 proc. galimo žaidimo laiko viršijo net septyni komandos futbolininkai.
Einant prie turnyrų. A lyga laimėta, skirtumas nuo antros vietos įtikinamas, po metų pertraukos susigrąžintas titulas, viskas gerai. Bet peršasi įdomių palyginimų su praėjusiu sezonu, kai viskas buvo blogai.
Taškai: 79 šiemet, 75 pernai, t. y. pagerėjimas viso labo 4 taškai, kurie nei pernai, nei šiemet nebūtų darę skirtumo galutinei vietai lentelėje. Kitaip tariant, grįžtam prie pernai apkalbėtos tiesios, kad tada ne tiek Žalgiris pralaimėjo titulą, kiek jį laimėjo labai įspūdingą rezultatą ir ypač gynybinius rodiklius pademonstravęs Panevėžys. Šiemet tokio unikumo nebuvo, to „du su trupučiu“ taškų vidurkio standartiškai pakako nuvažiuoti į gan užtikrintą titulą.
Įmušta 76 šiemet, 67 pernai. Šalia to, xG per rungtynes 1,98 šiemet, 2,12 pernai. Statistika patvirtina įspūdį, kad pernai tikrai buvo bėdų su realizacija, šiemet tuo tarpu pavyko mušti net daugiau, nei pagal xG priderėtų.
Praleista 31 šiemet ir 28 pernai. xGA taip pat kiek prastesnis: 1,26 šiemet ir 1,20 pernai. Tiek pernai, tiek šiemet pavyko praleisti ženkliai mažiau, nei kad priderėtų pagal xGA – kažkiek nuopelnų vartininkams, kažkiek galbūt tendencija yra apie tai, kad ne visi lygos puolėjai yra labai geri užbaigėjai.
Taškai prieš varžovus pasiskirstė taip:
12: Dainava, Šiauliai, TransInvest;
10: Banga;
9: Džiugas, Kauno Žalgiris;
7: Panevėžys;
6: Sūduva;
2: Hegelmann.
Čia į akis krenta trys dalykai: Šiauliai, kurių 2023 m. nepavyko įveikti nė karto, aplošti visus keturis kartus; Sūduva buvo itin nepalankus varžovas (ir su jais visi mačai buvo Žalgiriui svarbūs – ne tas atvejis, kai komanda ateina į rungtynes su paplūdimo šlepetėm ir praleidžia keturis nuo Panevėžio); Hegelmann jau pernai buvo nepalankus varžovas, šiemet tapo visišku kriptonitu.
Taurė antrus metus iš eilės susiklostė nesėkmingai, pasitraukta anksti ir šį kartą pralaimėta tarsi ir silpnesniam varžovui. Bet čia jau specifika tokia, vienas blogas mačas ar net ir keli blogi epizodai ir viso gero.
Europoje teko išbandyti sunkesnį kelią einant nuo pradžių per Konferencijų lygos atrankos brūzgynus ir neturint to parašiuto, kurį gauni eidamas iš čempiono pozicijos. Įdomus momentas – pirmame atrankos etape Žalgiris buvo patį aukščiausią reitingą turinti komanda. Pirmame etape gautas varžovas (Vaasa) buvo įveiktas pakankamai užtikrintai, laimint abejas rungtynes, ir pagal žaidimą gal ir tas rungtynes, bent pirmąsias, buvo galima laimėti ir didesniu skirtumu.
Antrame etape nenuskilo su burtais – net ir iš skirstytos pozicijos gautas Pafos klubas, su ženkliai didesniu biudžetu ir, kaip dabar matom, gera komanda. Kipro čempionate jie per 10 rungtynių prarado tik 2 taškus ir tvirtai pirmauja. Pirmų rungtynių pradžia buvo gera, du Antalio įvarčiai, paskui darėsi sunkiau. Kipre reikalus pagadino gana abejotina Zahary raudona kortelė, po ko rungtynės buvo kančia bandant atsilaikyti (nors ir iki to Pafos juntamai geresnė komanda buvo), galiausiai po pratęsimo teko nusileisti. Pasirodymas iš esmės pagal galimybes – iššokti virš bambos nepavyko, bet ir nepasakysi, kad kažkas labai nuvylė.
Toliau - apie kievieną žaidėją atskirai (statistika tik apie lygos rungtynes).
Arpad Tordai. 34 rungtynės, 3 060 minučių, 29 praleisti įvarčiai, 2 geltonos kortelės. Praleido tik dvejas paskutiniąsias A lygos sezono rungtynes, iki tol varė be keitimų. Bendrai imant sakyčiau žemesnio lygio vartininkas už Gertmoną, juntamas lygio skirtumas žaidžiant kojomis ir pasigedau greitų kamuolio įvedimų rankomis. Iš tų labiau tiesioginių vartininko funkcijų sakyčiau taip – su smūgiais tvarkosi gerai, refleksai vietoje, o štai su skersavimais – ne itin, pasitaikė nesugautų kamuolių, nesusišnekėjimo su centro gynėjais ar nuo praktiškai šoninės linijos įsileistas įvartis Marijampolėje. Buvo pora koncentracijos praradimo momentų, kai net nesureagavo į tolimą Antanavičiaus smūgį pirmose rungtynėse su Hegelmann ar pasidarė laisvą smūgį baudos aikštelėje antrą kartą paimdamas kamuolį Širvintose.
Dušan Markovič. 2 rungtynės, 180 minučių. Pasireikšti gavo tik pačioje sezono pabaigoje, iš ko daryti toli siekiančias išvadas būtų neišmintinga. Per tas dvejas rungtynes atstovėjo neblogai.
Joris Moutachy. 36 rungtynės, 3 225 minutės, 4 rezultatyvūs perdavimai, 2 geltonos kortelės. Vienintelis žaidėjas, sužaidęs visas A lygos sezono rungtynes ir tik vieną kartą buvo pakeistas. Statistika puolant daug kuklesnė nei kitame krašte žaidusio Bopesu, tačiau skirtumas tarp realaus indėlio, sakyčiau, mažesnis nei rodo skaičiai. Visi keturi jo rezultatyvūs perdavimai po skersavimų, bet žaidime buvo ir nemažai atakas aštrinančių perdavimų iš giliau, kur įvarčiai krisdavo ar progos buvo sukuriamos dar po vieno ar dviejų perdavimų.
Gynybinės funkcijos kaip Černobylio reaktorius – not great, not terrible. Vienas prieš vieną sakyčiau gerai, poziciškai klaidų buvo. Keli įvarčiai buvo praleisti, kai Moutachy buvo paliktas gintis antrame aukšte prieš aukštesnius ir stipresnius varžovų puolėjus – dėl to, kad nėra aukštesnis, žaidėją kaltinti sunku, labiau gal varžovų sugebėjimas išnaudoti silpnesnę jo vietą.
Younn Zahary. 35 rungtynės, 2 976 minutės, 1 įvartis, 1 rezultatyvus perdavimas, 7 geltonos kortelės. Sumoje turbūt geriausias komandos gynėjas. Turėjo nesėkmingą momentą Kipre, kai gavo raudoną kortelę, turėjo kliurkų ir lygoje (pvz. neatitvertas Ribeiro antrame namų mače su Hegelmann ar įvartį kainavusi klaida darant dirbtinę nuošalę namie su Dainava), bet bendrai imant dažniau gelbėjo, nei kad pridarė problemų komandai pats.
Įvartį pelnė tik vieną, bet labai svarbiame mače, ir labai technišku smūgiu.
Jurij Kendyš. 34 rungtynės, 2 960 minučių, 2 įvarčiai, 3 rezultatyvūs perdavimai, 7 geltonos kortelės. Šį sezoną perorientuotas į vidurio gynėją, saugu žaidė epizodiškai ir nelabai sėkmingai. Gynyboje geras fizinėse dvikovose, tačiau lėtokas, pozicinių klaidų irgi darė, bet labiau sezono pradžioje. Ilgi perdavimai kartais padėdavo susikurti momentų, pats abu įvarčius įmušė po kampinių.
Kaip CM jo šiai dienai nebematau – kai reikia žaisti aukštai, kur varžovai duoda mažai laiko, stinga staigumo ir technikos. Kaip CB buvo nemažai kritikuojamas, bet, sakyčiau, ne visada pelnytai ir manau Žalgirio lygį žaisdamas šioje pozicijoje pilnai atitinka.
Myroslav Mazur. 21 rungtynės, 1 025 minutės, 3 geltonos kortelės, 1 raudona kortelė. Atsarginis gynėjas. Nelabai patiko, varžovams suteikia per daug erdvės. Turi gana smagią kairę koją, bet įvarčio įmušti nepavyko.
Vienintelis Žalgirio žaidėjas, lygoje šį sezoną gavęs raudoną kortelę.
Joel Bopesu. 35 rungtynės, 3 140 minučių, 7 įvarčiai, 13 rezultatyvių perdavimų, 4 geltonos kortelės. Lygos lyderis pagal rezultatyvius perdavimus. Jei norit mano nuomonės, tai rezultatyvūs perdavimai yra dėsninga jo žaidimo išdava, o štai šuolis įvarčių grafoje (prieš tai per trejus metus nemušė nė karto) – atsitiktinumas ir anomalija. Kodėl taip sakau? Pažiūrėkim į jo įvarčius – trys vartininkų klaidos, du rikošetai, vienas baudinys ir tik vienas įvartis (namie su Panevėžiu) – gerai realizuota žaidimo situacija. Ta pati situacija ne visai logiška – kaip dažnai jūs matot LB kontratakos smaigalyje? Antroje sezono pusėje tas sėkmės kranelis užsisuko ir įvarčių nebebuvo.
Rezultatyvūs perdavimai, tuo tarpu, niekur nedingo. Žaidėjas atletiškas ir ištvermingas, bėga daug, varžovų aikštės pusėje būna dažnai. Skersavimai, reikia pasakyt, kokybiški. Po kampinių, jei teisingai suskaičiuoju, keturi rezultatyvūs perdavimai ir dar trys įvarčiai, kur kažkas kitas prieš paskutinį smūgį lietė kamuolį.
Rabona Petkovičiui namų mače su Kauno Žalgiriu verta atskiro paminėjimo. Pasijungimas prie Pietų IV merkiant lietui – irgi.
Beje, galima prisiminti, kad prieš dvejus metus Žalgiryje rezultatyviais perdavimais spindėjo kitas LB Mamičius. Tendencija? Galimai, kai žaidi be krašto saugų ir aukštai kylančiais krašto gynėjais, tie puolime kartais kažką gero nuveikia.
Žaidimui gynyboje didelių pretenzijų irgi nėra. Buvo kažkiek pozicinių klaidų pametant gynybos liniją bei nesėkmingų momentų tvarkantis su aukštais kamuoliais, bet žaidėjas tikrai nebuvo silpnoji gynybos linijos grandis ir kažkokių ryškių minusų čia negalėčiau įvardinti.
Martynas Šetkus. 20 rungtynių, 570 minučių, 1 rezultatyvus perdavimas, 3 geltonos kortelės. Pirmas pilnavertis sezonas pirmojoje komandoje. Starte žaidė tik 4 rungtynes, dažniau kildavo nuo suolo, pakeisdamas kažkurį iš trijų pagrindinių lietuvių. Gynyboje žaidė, jei neklystu, vieninteles rungtynes namuose su Kauno Žalgiriu, kiti pasirodymai CM pozicijoje. Ryškių epizodų nelabai pamenu, bet ir žaidimo negadino, o tai jau neblogai.
Jukijoši Karašima. 34 rungtynės, 2 971 minutė, 1 įvartis, 1 rezultatyvus perdavimas, 7 geltonos kortelės. Pagrindinis komandos atraminis saugas, nežaidęs tik dvejose rungtynėse – vienose dėl diskvalifikacijos, kitose – kai žaidė lemiamose II lygos sezono rungtynėse už B komandą. Žaidėjas, kuriam labai į naudą išėjo tai, kad Gorobsovas išėjo iš komandos, o Kendyšas buvo perkvalifikuotas į gynėjus.
Žaidėjas man patinka, daug bėgantis, daug kovojantis dėl kamuolių, uždarantis daug erdvių varžovams. Žaidimas bandant aktyviai perimt kamuolius yra kiek rizikingas ir kartais, kai to kamuolio perimti nepavyksta, varžovai gauna erdvių greitoms atakoms (Vareikos įvartis Sportimoje – chrestomatinis tokios situacijos pavyzdys). Vis dėlto, dienos gale tie perimti kamuoliai atsveria nemalonius, bet gana retus atsikirtimus.
Kas gal ne taip patinka tai situacijos, kai Karašimai reikėdavo pasaugoti centro gynėjus. O tokios situacijos neretos – komanda žaidė su dviem aukštai kylančiais krašto gynėjais, jų erdves centro gynėjams saugoti reikėjo, atitinkamai DM leistis žemyn irgi reikėjo. Tokiose situacijose buvo sezono eigoje momentų, kai tokie pasaugojimai buvo chaotiški ar pavėluoti, arba jau atsidūręs gynėjo rolėje Karašima ne itin sėkmingai sužaisdavo.
Ben Traore. 0 rungtynių, 0 minučių. Statistika daugmaž viską pasako. Lyg gavo traumą, ir kažkuriuo momentu galiausiai prapuolė iš komandos.
Ovidijus Verbickas. 33 rungtynės, 2 774 minutės, 2 įvarčiai, 4 rezultatyvūs perdavimai, 1 geltona kortelė. Ponas stabilumas. Pirmas sezonas kapitono pareigose. Šiame sezone atakuojant buvo Golubicko ir Matulevičiaus šešėlyje, bet šiaip kažkokių priekaištų surasti sunku, aštunto numerio funkcijas atliko daugiau nei patenkinamai.
Giedrius Matulevičius. 35 rungtynės, 2 972 minutės, 11 įvarčių, 5 rezultatyvūs perdavimai, 3 geltonos kortelės. Sezono atradimas. Prieš sezoną atrodė kaip neblogas žaidėjas rotacijai, bet ne daugiau. Šiemet puikiai rasdavo erdves arti varžovų vartų, gerai išnaudojo progas, gerai kombinavo su kitais žaidėjais (pirmiausia Golubicku), individualūs reidai per centrą irgi ne kartą kėlė varžovams problemų.
Paulius Golubickas. 33 rungtynės, 2 844 minutės, 8 įvarčiai, 11 rezultatyvių perdavimų, 1 geltona kortelė. Aiškia persvara laimėjo geriausio sezono žaidėjo rinkimus ir nėra sunku suprasti kodėl. Pagrindinis atakų kūrėjas, pagrindinis situacijų aštrintojas. Žaidėjo įtaka pasijuto tada, kai keletui rungtynių iškrito dėl šonkaulių traumos – komandos žaidimas puolant tada atrodė vykstantis per vargus ir kančias. Po šio sezono, tikėtina, antrą kartą bandys laimę užsienyje.
Adama Fofana. 21 rungtynės, 919 minučių, 6 įvarčiai, 1 geltona kortelė. Įdomus žaidėjas. Turi gerą tolimą smūgį, fiziškai stiprus, gana techniškas. Vienas įvartis per 153 minutes yra geras rodiklis, juolab žaidėjui, kuris nėra puolėjas. Kaip žaidimo organizatorius – silpnesnis, sprendimai atakose ne visada pamatuoti ir tinkami. Sužaidė gana nedaug – iš dalies dėl aptarto žaidėjų pertekliaus atakuojančiose pozicijose, iš dalies ir dėl pasikartojančių traumų.
Jake Larsson. 8 rungtynės, 156 minutės, 1 įvartis, 1 geltona kortelė. Žaidė labai mažai. Kažkokių išvadų iš tiek minučių žaidimo daryti nė neišeina. Panevėžyje pelnė svarbų įvartį, nors ten žaidėjo nuopelnai apsiribojo tuo, kad greitai perbėgo aikštę ir gavo kamuolį ant lėkštutės paridenimui į tuščius vartus.
Leandro Fernandes. 10 rungtynių, 376 minutės, 1 įvartis, 2 geltonos kortelės. Gana techniškas žaidėjas, mėgstantis žaisti su kamuoliu. Ypatingu efektyvumu nesuspindo, bet ir minučių skaičius ribotas. Sezono viduryje gavo traumą, po kurios sugrįžo tik paskutiniame ture.
Nemanja Mihajlovič. 15 rungtynių, 482 minutės, 1 įvartis, 3 rezultatyvūs perdavimai. Tas žaidėjas, kurį norėčiau komandoje matyti ir kitą sezoną, ir gerokai svarbesnėje rolėje. Kiek žaidė, žaidė labai aktyviai ir kūrė daug aštrių momentų. Įvartį ar rezultatyvų perdavimą kūrė kas 120 minučių – tai geresnis rodiklis nei Golubicko (150 min.) ir nusileidžia tik puolėjams (Antaliui ir Petkovičiui).
Liviu Antal. 35 rungtynės, 2 396 minutės, 20 įvarčių, 5 rezultatyvūs perdavimai, 2 geltonos kortelės. Sulaukęs 35-erių antrą kartą tapo rezultatyviausiu A lygos sezono žaidėju. Sprogstančio greičio gal ir nebeturi, bet tą kompensuoja pajautimas kada ir kur reikia bėgti, kur rasti erdvę. Su realizacija irgi viskas tvarkoje – nepasakysi, kad viską ką susikuria, paverčia įvarčiais, bet ir ne švaistūnas.
Iš 20 įvarčių 7 pelnė 11 metrų baudiniais – taigi, pagal įvarčius iš žaidimo lygoje nusileido ir Ikauniekui, ir Devensui, pagal minutes įvarčiui iš žaidimo – net ir, pavyzdžiui, Hodžičiui. Kita vertus, sugebėjimas mušti baudinius irgi svarbus, o Antalis ne tik kad sumušė visus, bet dar ir sumušė tokius, kad vartininkams nebuvo šansų, net jei kampą ir atspėdavo.
Nikola Petkovič. 24 rungtynės, 1 142 minutės, 8 įvarčiai, 3 rezultatyvūs perdavimai. Įvarčius mušė tik sezono pradžioje ir pabaigoje, o viduryje serviravo 5 mėnesių sausą atkarpą. Kita vertus, paskaičiavus žaidimo minutėmis, ta atkarpa nebeatrodo tokia baisi – 353 minutės. Įvartį iš žaidimo mušė kas 143 minutes – tai geriausias rezultatas komandoje.
Antaliui nusileidžia judėjime be kamuolio, be to nėra labai fiziškas. Toks tipinis užbaigėjas – kai muša gerai, kai nemuša, didelių papildomų naudų neduoda. Perdavimas Matulevičiui Širvintose aišku buvo vertas aplodismentų, bet tokie epizodai žaidime labiau išimtis.
Armin Hodžič. 23 rungtynės, 712 minučių, 4 įvarčiai, 3 geltonos kortelės. Taraninis puolėjas. Sezoną pradėjo labai sėkmingai (per pirmas 4 rungtynes – 3 įvarčiai), bet vėliau pasirodė, kad su kamuoliu draugauja neypatingai. Antroje sezono pusėje žaidė gana epizodiškai.
Romualdas Jansonas. 21 rungtynės, 450 minučių, 2 rezultatyvūs perdavimai, 3 geltonos kortelės. Aplink žaidėją šiemet buvo daug pozityvaus konteksto – įvarčiai už U19 rinktinę, 5 įvarčiai per 2 rungtynes į The New Saints vartus, įvartis prieš Manchester United, debiutas Lietuvos vyrų rinktinėje. Tik, kaip matom, visas kontekstas ne apie Žalgirio pirmą komandą. Joje šiemet vienas įvartis pralaimėtame taurės mače ir blankūs pasirodymai lygoje – nepasakysi, kad nesistengia, bet galutinio produkto nebuvo, o ir sprendimai kartais labiau padedantys varžovams, nei saviems. Pagal rungtynes, minutes, startus ir įvarčius šis sezonas blogesnis nei 2023 m. Rezultatyvių perdavimų daugiau šiemet, nors alyga.lt ir nusiteikusi iš jo nusukti perdavimą Antaliui mače prieš Džiugą.
Meinardas Mikulėnas. 6 rungtynės, 260 minučių, 1 įvartis, 2 geltonos kortelės. Nieko labai įsimintino. Įspyrė vieną įvartį iš pusmetrio, bet bendrai imant per tas ribotas minutes atrodė tuščias – jei Jansonas darė kažką, bet nelabai sėkmingai, tai Mikulėno dažniau nesimatydavo visai. Antrą sezono pusę buvo išnuomotas į Džiugą, kur irgi prasėdėjo ant suolo.
Patrik Matyžonok (7 rungtynės, 40 minučių), Karolis Chrustaliov (2 rungtynės, 14 minučių), Titas Stakėnas (1 rungtynės, 1 minutė). Trys labai jauni žaidėjai su labai epizodiniais vaidmenimis. Matyžonokas iš jų arčiausiai pirmos komandos ir vienintelis turėjo įsimintiną epizodą, kai namų rungtynėse su Hegelmann buvo akivaizdžiai nugriautas baudos aikštelėje ir tą nesuvokiamu būdu pražiūrėjo ne tik aikštės teisėjas, bet ir VAR.
Pora svarbių naujienų:
- Čeburinas dar metams lieka vyriausiuoju treneriu;
- LFF stadioną nupirko Vilmos ir Ollex savininkų įsteigta SPV.
Mažiau svarbios:
- Verbickas pratęsė kontraktą;
- Iš komandos išeina vartininkų treneris Ramonas ir trys antraplaniai žaidėjai: Markovičius, Mazuras ir Fernandesas.
- Čeburinas dar metams lieka vyriausiuoju treneriu;
- LFF stadioną nupirko Vilmos ir Ollex savininkų įsteigta SPV.
Mažiau svarbios:
- Verbickas pratęsė kontraktą;
- Iš komandos išeina vartininkų treneris Ramonas ir trys antraplaniai žaidėjai: Markovičius, Mazuras ir Fernandesas.
Oficialiai pranešta, kad Golubickas keliasi į Lenkiją, Radomo Radomiak komandą. Komanda ne prie lyderių ir klausimai ten bus labiau apie išlikimą Ekstraklasoje (pernai išsikapstė vienu taškeliu, šiam sezone apatinį trejetą kol kas lenkia dviem).