Buvom su left-back prakeikti, dabar su RW. Kas ten išeina zaist - trauma gauna.
Jesus net su neštuvais išnešamas, neatrodo gerai.
[AFC] FA/Carabao taurė
-
KrabŽmogis
- Posts in topic: 1
- Posts: 218
- Joined: 10 Aug 2018, 13:04
Kraujuoja akys žiūrint dabartinį Arsenalą, 0 kūrybos. Corner FC ir tiek
Ta pati dainelė kaip ir savaitės vidury vs Newcastle. Milijonas šansų, realizacijos nulis. Havertz grįzo į savo Chelsea pavidalą, neaišku kiek ilgam neturim ir Jesus puolėjo pozicijoj. Nusimato vargo vakarienė, jei toliau nesugebėsim sviedinio į vartus įspirt iš tiek progų.
Arteta graba sau issikas su Havertzu prieky. Pirktas i Xhaka pozicija, perstumtas i CF. Su Saka ir jo progu kurimu, puolimo uzsukimu turejom ivarciu fiestas. Dabar matom sudas gaunas, gint kiek nori galima, turi ir geru performansu vokietis, bet kaip pagrindinis puolejas negali jis but komandoj. 
Havertz serviravo patį prasčiausią ST pasirodymą šiuolaikinio Arsenal istorijoj. Pastūmė į antrą vietą legendinį Giroud vs Monaco CL atkrintamosiuose.
Jau naujo ST reikalingumas apdainuotas, bet galima dar prisimint kad vasarą buvo parduoti/išnomuoti 3 žaidėjai iš atakos, paimtas tik vienas leisgyvis Sterling. Dabar tuos supuvusius vaisius Artetai ir tenka ryt.
Jau naujo ST reikalingumas apdainuotas, bet galima dar prisimint kad vasarą buvo parduoti/išnomuoti 3 žaidėjai iš atakos, paimtas tik vienas leisgyvis Sterling. Dabar tuos supuvusius vaisius Artetai ir tenka ryt.
Neaišku, kokia čia Artetos vizija buvo, ar kad Havertz taps 20+ įvarčių ST kokiu niekada nebuvo, ar kad Brazilijos šamanai kažkaip sugrąžins Jėzui jo mojo, bet netekus vienintelio stabilaus Sakos, visos bėdos alis bado. Jau nekalbant apie tai, kad tranzicija tragiška, paso įdomesnio iškišti nesugebama, o dar ir traumų metai nešykšti. Liūdna antra sezono pusė šviečiasi ir daug gimdymo.
Kai Havertz, the footballing enigma, is a man of many talents—most of which remain hidden, even to him. Purchased by clubs as if he were a Renaissance masterpiece, Havertz has mastered the art of being everywhere and nowhere on the pitch at the same time. He’s a striker who doesn’t score, a midfielder who doesn’t pass, and a winger who doesn’t cross. Truly, he’s the Swiss Army Knife of football—with all the tools missing.
Commentators describe his performances as “elegant,” which is code for “didn’t touch the ball much, but looked graceful jogging around.” Defenders love him because marking Havertz is like babysitting a ghost. Fans debate his best position with such fervor you’d think he was a Rubik’s Cube, except no one ever solves it.
And yet, his biggest talent might be his ability to look like he’s on the verge of greatness—permanently. Every scuffed shot or misplaced pass is met with a furrowed brow, a glance at the heavens, and the hope that maybe, just maybe, next week he’ll explode into action. But like a slow-cooking roast, Havertz’s time to shine is always “just a little longer.”
In a world obsessed with instant gratification, Kai Havertz reminds us of a timeless truth: sometimes, nothing happens, and that’s okay.
