“I loved my time at Everton. It was a difficult period because it was during Covid, but I have great memories of the environment there. I always look out for Everton’s results. I know that Moyes is doing a fantastic job, they have a new stadium, and one day I will be there to support Everton in their new home.”
Ne žaidėjas, bet tikrai neužmiršim ir biški in love. Nors ir iš anksto buvo aišku, kad prie kažko labai gero neprives, bet buvo fun till it lasted.
Po 17 metų Seamus effing Coleman baigia žaidėjo karjerą Evertone.
Apie 60 000K kainą ir jį kaip žaidėją jau sunku kažką pridėt, bet privaloma pasakyt, kad jis buvo tobulas kapitonas ir toks top lad, kad labiau top nebūna. Jei Lampardas, kuris per gyvenimą sutiko labai daug human beingų, pasakė, kad Colemanas yra the most impressive human being in football, kokį jis yra gyvenime sutikęs, tai nelabai yra ką pridėt.
Man asmeniškai tai tokia nostalgija, kad jis yra paskutinis iš tų Evertono žaidėjų, kuriuos pirmą kartą normaliai pamačiau per ekraną ir gyvai.
Moyesui, įsivaizduoju, septyngubai didesnė nostalgija, nes paskutinis jo pirktas žaidėjas iš pirmos kadencijos Evertone.
Dar viena nelaukta diena atėjo ir dar vienas top lad išėjo.
Gražu, kad išeina nors ir būdamas 36 metų, bet aukštumoj ir šviežias kaip agurkas. Ne tas atvejis, kai matai smingantį mėgstamą žaidėją ir širdį skauda, kad taip nusivažiavo.
Aš tada jau lygtais turėjau teisę gert alkoholį ir turėt asmeninį ginklą ar kažkur netoli to, bet buvau toks naivus, kad tikėjau, kad ant Rooney bus pastatyta komanda, kuri sugrįš į elitą.
Tais niūriais laikais megatalentas ir ne šiaip local lad, o toks visiškai iš gatvės, absoliučiai "one of us", vietiniams buvo neįtikėtinas šviesos spindulys.
Tai galiu tik įsivaizduot kaip jautėsi vietiniai vaikai, sergantys už Evertoną, kai jį pardavė.
